Tarp mito ir istorijos: Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus kūryba

LTStraipsnyje kalbama apie tapytojo Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus (1933-2002) sudėtingą likimą ir kūrybą, kuri sovietmečiu buvo ignoruojama dėl to, kad Stankevičius-Stankus neturėjo profesionalaus dailininko diplomo, be to, pašlijus psichinei sveikatai, nemažą dalį gyvenimo nugyveno psichoneurologiniame pensionate. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė Stankevičiaus- Stankaus kūrybą eksponuoti parodose ir bandyti įtraukti ją į mūsų dailės istoriją. Straipsnyje Stankevičiaus-Stankaus likimas ir kūryba aptariami dviem aspektais, arba dviem iš dalies artimais, iš dalies priešingais požiūriais. Pirmuoju, Stankevičiaus-Stankaus likimas ir kūryba aptariama iš socioistorinės pozicijos ir aiškėja, kad tiek menininko likimas, tiek ir kūryba buvo įtraukti tarp istorijos „girnapusių“ ir gerokai sumalti. Šiuo požiūriu menininko kūryboje įsispaudę (sovietinio) laikotarpio ženklai, artima to meto profesionalių dailininkų kolegų formaliai tapybos kalbai ir temoms. Taip pat Stankevičiaus-Stankaus kūryboje ryškus ir primityviojo, psichikos ligonių meno, braižas. Kita vertus, Stankevičius-Stankus buvo susikūręs savo alternatyvią tikrovę, kurioje ir gyveno, ir į kurią sovietinė tikrovė įsiverždavo tik fragmentiškai ir dažniausiai agresyviai. Šiuo požiūriu Stankevičiaus-Stankaus tikrovė buvo mito-istorinė, daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo „aktualiosios“, kurioje ir tarpo visa menininko kūryba ir dvasinis pasaulis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus; Alternatyvi tikrovė; Istorija; Mitas; Psichopatologija; Sovietmetis; Tapyba; Tikrovė; Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus; Alternative reality; History; Myth; Painting; Psychopathology; Reality; Soviet times.

ENThe article discusses the difficult fate and creative work of the painter Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933-2002), which was largely ignored during the Soviet period because Stankevičius-Stankus did not have the diploma of a professional artist and spent a large part of his life at a psycho-neurological institution of care due to the later degradation of his psychological health. It was only after Lithuania regained independence that the possibility to showcase Stankevičius-Stankus’ creative work and incorporate it into our art history emerged. The article examines the fate and creative work of Stankevičius-Stankus through two perspectives, or two partially related and at the same time partially opposite approaches. First, the fate and creative work of Stankevičius-Stankus is analysed from the socio-historical perspective, revealing that both the artists fate and his creative work were sucked into a grinder and thoroughly crushed. In this respect, the artists creative work includes symbols of the (Soviet) period that are so familiar to the formal language and motifs of his professional counterparts. Stankevičius- Stankus’ work also demonstrates the clear and primitive touch of a mentally ill artist. On the other hand, Stankevičius Stankus had created an alternate reality for himself. This was the reality in which he lived and in which the Soviet reality would only make fragmented and typically aggressive appearances. In this sense, the reality in which Stankevičius-Stankus painted and which contained his spiritual world was mythohistoric and more or less independent of the “relevant” reality. [From the publication]