Tautos drama (1939-1953)

LTMonografijoje analizuojamas ir nušviečiamas XX a. lietuvių tautos istorijos stalinizmo epochos (1939-1953 m.) laikotarpis. Nagrinėjama dar netolima ir neretai kontroversiškai vertinama mūsų tautos praeitis. I tome „Tėvas ir sūnus" pateikiama dviejų neeilinių istorinių asmenybių - tėvo, gen. Stasio Zaskevičiaus ir sūnaus, jn. ltn. Algimanto gyvenimo ir veiklos ryškiausi momentai Lietuvoje vykusių politinių sistemų transformacijos laikotarpiu. Knygoje siekta atsakyti į vis dar aktualų klausimą, kodėl vieni tautiečiai palūždavo, o kiti - ne? Tyrinėjant šį sudėtingą ir tragišką mūsų tautos istorijos laikotarpį, visada pravartu prisiminti tada buvusias sąlygas ir nedaryti skubotų ir nepagrįstų išvadų remiantis vien dabartinio gyvenimo realijomis ir tomis sukauptomis žiniomis, kuriomis mes dabartiniu metu disponuojame, bet tada nei mūsų tautos dauguma, nei patys aktyvūs pokario rezistencijos dalyviai viso to nežinojo.Antrojoje istorinės studijos „Tautos drama“, knygos „Tauta“, pirmojoje dalyje apibūdinamos esminės geopolitinės permainos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aptariama Lietuvos respublikos raida politinių sistemų transformacijų laikotarpiu. Parodoma, kad absoliuti lietuvių tautos dauguma realiai vertino įvykius, suprato, kad istorijos raidos neįmanoma pakeisti. Daug dėmesio skiriama Lietuvos teritorinei erdvei, kovai dėl teritorinio vientisumo, demografiniams procesams, pokyčiams valdymo institucijų veikloje. Antrojoje dalyje remiantis naujais dokumentais parodoma, kad pokario metais prasidėjęs ginkluotas pasipriešinimas iš karto prarado perspektyvą laimėti, nes jo idėjiniams ir kariniams vadovams trūko realistinio požiūrio į tuo metu susiklosčiusią tarptautinę situaciją. Ginkluoto pasipriešinimo kova, grindžiama „kovos dėl nepriklausomybės“ samprata, praktiškai nuo pat pradžių virto daugiausia teroristine veikla prieš savo tautiečius ir tapo pretekstu iškeldinti dalį gyventojų už respublikos ribų. Tūkstančių civilių gyventojų, savo tautiečių, nužudymas yra nenuplaunama dėmė tūkstantmetėje lietuvių tautos istorijoje."Ši istorinio biografinio žanro knyga - tai istoriko studija; tačiau tai nėra neginčijamos tiesos sakymas, tam tikru mastu tai yra rašinys žmogaus, kuris pats išgyveno pokario laikotarpį, nemažai matė, patyrė ir netgi bendravo su kai kuriais knygoje minimais asmenimis. Tiesa, ir dabar dar „aktyviems" rezistencijos dalyviams ar tyrinėtojams greičiausiai gali nepatikti kai kurios šioje knygoje pateiktos mintys, samprotavimai, teiginiai. Bet tai tik dar kartą parodytų tą didžiulę prarają, kuri skiria mūsų politinę kultūrą nuo pasaulinės istoriografijos, pokario istorijos mitologizavimą. Kaip ir privalu istorikui profesionalui, dokumentų tyrėjui ir skelbėjui, knygoje nėra jokių moralinių nuosprendžių. Kita vertus, istorija, kai ji iš tiesų yra istorija, o ne politinės konjunktūros tarnaitė, turi pasakyti savo žodį apie visus ir apie viską. Prie tos minties, jau praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo, reikia priprasti ir tiems, kurie guodė ir guodžia save bei kitus, kad nebėra nei Dievo, nei Istorijos teismo praeities įvykiams, asmenybėms. Rengiant šią knygą spaudai, griežtai laikytasi istorinės, dokumentais patvirtintos tiesos, kad ir kokia ji mums būtų skaudi ir nemaloni". [Iš leidinio, p. 8]Reikšminiai žodžiai: Algimantas Zaskevičius; Antisovietinis pasipriešinimas; Lietuvos karininkai; Lietuvos teritorinė erdvė; Politinių sistemų transformacijos; Rezistencinė spauda; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Stasys Zaskevičius; Algimantas Zaskevičius; Anti-Soviet resistance; Lithuania; Lithuanian territorial space; Lithuanians officers; Resistance press; Soviet Union; Stasys Zaskevičius; Transformations of political systems.