Lietuvos erdvinės sampratos ilgajame XIX šimtmetyje

LTIlgą laiką istorikai Lietuvoje, kaip, beje, ir daugelyje kitų šalių, nekeldavo klausimo apie vieno ar kito tiriamo regiono ribas. Tais atvejais, kai tyrimo objektas būdavo Lietuvos valstybė, problema tarsi ir neegzistavo: buvo valstybės sienos, kurios, jei taip galima pasakyti, ir lemdavo tyrimo geografine aprėptį. Kitais atvejais buvo įprasta į praeitį ekstrapoliuoti dabarties erdvines sampratas, pavyzdžiui, sovietmečiu tyrinėta XIX a. Lietuvos istorija apėmė teritoriją, atitinkančią Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos sienas. Tik visai neseniai Lietuvos istorikai atkreipė dėmesį į kintančią erdvine Lietuvos sampratą. Prieš du dešimtmečius Egidijus Aleksandravičius ir Antanas Kulakauskas iškėlė klausimą, kas gi buvo Lietuva XIX amžiuje3? Suprantama, kad nuo atsakymo į šį klausimą turėjo priklausyti ir aprašomojo objekto (Lietuvos) geografinės ribos. Knygoje „Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva" minėti du autoriai parodė, kad XIX a. I pusėje vietinė visuomenė Lietuvą suvokė kaip teritoriją, apimančią buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes, o XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje lietuvių visuomenė prioritetą teikė jau etnografinės Lietuvos sampratai. Minėtoje knygoje taip pat trumpai buvo aptarta imperinė erdvėkūra. Šioje knygoje skaitytojui pristatomame tyrime tęsiama klausimo apie erdvinę Lietuvos sampratą analizė. XIX amžiaus Lietuvos atvejo pasirinkimas tokiam klausimui tirti yra ypač palankus, nes didžiąją šio amžiaus dalį tokio politinio ar administracinio darinio, kaip Lietuva, nebuvo, nors, kaip jau minėta, įvairių individų ar visuomenės grupių pasaulėvokoje egzistavo įvairios, dažnai tarpusavyje konkuravusios Lietuvos sampratos. Be to, žiūrint plačiau, kaip tik XIX a. įvyksta esminių vidinių Europos ribų suvokimo pokyčių, kai laipsniškai kalbiniai-etniniai kriterijai tampa vienais iš svarbiausių.Šiame tyrime bus siekiama paaiškinti, kaip jie reiškėsi Lietuvos atveju. Lietuva XIX a. buvo traktuojama ne tik kaip Rusijos imperijai priklausiusi teritorija, tokiu pavadinimu buvo įvardijama ir dalis Prūsijos karalystės (Vokietijos imperijos) žemių. Tačiau vien Lietuvos erdvinės sampratos analize šiame tyrime negalime apsiriboti, nes visuomet egzistavo kiti erdvėvardžiai, kurie arba „konkuravo" su Lietuvos terminu, arba buvo kito taksonominio lygmens, t. y. buvo suvokiami kaip sudėtinė Lietuvos dalis arba didesnis vienetas, į kurio sudėtį patenka ir Lietuva (Lenkija, Vakarų kraštas, Šiaurės vakarų kraštas, Žemaitija, Lita / Lite, Baltarusija, Rytų Prūsija, Prūsijos / Mažoji Lietuva ir t.t.). Šį tyrimą reikėtų matyti platesniame socialinių ir humanitarinių mokslų kontekste, susijusiame su prieš kelis dešimtmečius šiuose moksluose pradėta diskusija apie erdvinį posūkį (angl. spatial turn), atsiradusį po jau anksčiau įvykusių paradigminių pokyčių, kurie įvardijami kaip kalbinis ir kultūrinis posūkiai. [Iš Įvado, p. 7-8]

• Discovering the empire: Julija Pranaitytė’s guidebook to Europe and Asia / Juozapas Paškauskas. Lithuanian Historical Studies. 2019, vol. 23, p. 1-24.
• Istorijos pasakojimo prieštaros Lietuvoje tarpukariu: 1795-1918 metų laikotarpis vadovėliuose / Vasilijus Safronovas. Istorija. 2021, Nr. 123, p. 4-44.
• Priėjimas prie Baltijos jūros kaip lietuvių politinis siekis: XIX a. pabaiga – XX a. pradžia / Valentinas Kulevičius. Acta historica universitatis Klaipedensis. 2019, t. 38, p. 23-47.
• "Senalietuviai" ir "jaunalietuviai" kaip analitinės kategorijos, apibūdinančios lenkų ir lietuvių konfliktą / Darius Staliūnas. Lietuvos istorijos metraštis. 2016, 2015/2, p. 109-119.