Księża diecezji Wileńskiej, straceni podczas powstania styczniowego: Stanisław Iszora

• Vilniaus vyskupijos kunigai, kuriems 1863 m. sukilimo metais įvykdyta mirties bausmė: Stanislovas Išora
• Priests of the diocese of Vilnius executed during the January Uprising (1863): Stanislovas Išora

LT[...] 1863 m. pradžioje prasidėjus ginkluotai išsivadavimo kovai, imperijos valdžios represijos plačiu mastu palietė Romos Katalikų Bažnyčią. Vien Vilniaus vyskupijoje nuo 1863 m. pradžios iki 1867 m. gegužės vidurio dalyvavimu sukilime buvo apkaltinti ir nubausti 219 parapijose tarnavusių dvasininkų, iš kurių trims įvykdyta mirties bausmė. Žoludko parapijos vikaras Stanislovas Išora tapo pirmąja Lukiškių aikštėje, Vilniuje, dalyvavimu 1863 m. sukilime apkaltintų asmenų įvykdytų egzekucijų auka. Istoriografijoje vyrauja tendencija priskirti kunigą Išorą prie aktyvių sukilimo dalyvių ir taip tarsi peršama nuomonė, kad bausmė buvusi jo veiklos sukilime pasekmė. Kunigas Išora suimtas ir teismo procesas pagal imperijos Karo lauko kodekso straipsnius buvo pradėtas tuomečio Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo nurodymu. Kunigas kaltintas sukilėlių Manifesto perskaitymu per pamaldas Žoludko bažnyčioje. Nuosprendis dėl mirties bausmės kunigui Išorai Nazimovo pasirašytas 1863 m. gegužės 6 d. Neatmestina, kad jos vykdymą Nazimovas sąmoningai paliko savo įpėdiniui Michailui Muravjovui, kurio nurodymu ji įvykdyta 1863 m. gegužės 22 d. Straipsnyje, remiantis istoriografija ir archyviniais šaltiniais, atkurta teismo proceso ir egzekucijos procedūros eiga teikia pagrindą kvestionuoti ligtolinį istoriografinį kunigo lšoros - aktyvaus ginkluotos kovos šalininko ir dalyvio - įvaizdį. Akivaizdu, kad imperijos vietos valdžios valdininkai šią egzekuciją panaudojo visų pirma kaip propagandinę priemonę, turėjusią įbauginti visuomenę. Peršasi prielaida, kad kunigas Išora tapo imperijos valdžios, dar iki prasidedant ginkluotai kovai, pradėto formuoti katalikų dvasininko kaip aktyvaus sukilimo dalyvio įvaizdžio auka, pasitarnavusia, be kita ko, pateisinant represijas prieš Romos Katalikų Bažnyčią. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Lukiškių aikštė; Michailas Muravjovas; Stanislovas Išora; Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Vilniaus vyskupija; Vilniaus vyskupijos kunigai; Žoludkas; Diocese of Vilnius; January Uprising; January Uprising of 1863–1864; Lukiškės Square; Mikchail Muravyov; Priests of the diocese of Vilnius; Stanislaw Iszora; Stanislovas Išora; Stanislovas Išora (Stanislaw Iszora); Zhaludok.

ENAs, following the partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth in the late 18th century, the armed struggle for freedom broke out in early 1863 in the territories attached to the Russian Empire, repressions imposed by the authorities of the Empire on a large scale affected Roman Catholic Church. In the period from the beginning of 1863 to May of 1867, in the Diocese of Vilnius alone 219 clergymen who served in parishes were convicted and punished, three of them were executed. Vikar of Zhaludok parish Stanislovas Išora was the first victim of those accused of the participation in the January Uprising executed in Lukiškės Square, in Vilnius. The historiography is dominated by the tendency to attribute priest Išora to active insurgents, thus as if suggesting that the punishment was determined by his activities during the Uprising. The priest was arrested and the proceedings in line with the relevant articles of the code of the court-martial of the Empire was initiated by the order of the then Governor General of Vilnius Vladimir Nazimov. The priest was accused of reading the insurgents' Manifesto during the service at Zhaludok church. There was no proof as to whether he read the Manifesto on his own initiative. Priest Išora's death sentence was signed by Nazimov on 6 May 1863. We should not discount the possibility that Nazimov deliberately left the execution to his successor Mikhail Muravyov by whose order the priest was executed on 22 May 1863.The article, which on the basis of historiography and archival sources recreates the court proceedings and the execution procedure, affords grounds to question the former historiographical image of priest Išora as an active supporter and participant of the armed struggle. It is obvious that the officials of the Empire's local authorities first of all used the execution as a means of propaganda aimed at sending a clear message to the society. There is a strong assumption that priest Išora fell victim to the image of the Catholic priest as an active participant of the Uprising designed by the imperial authorities before the armed struggle was even started, thus justifying the repressions against Roman Catholic Church. [From the publication]