Przymus wyznaniowy w "księstwie birźańskim" u schyłku XVI i pierwszej połowy XVII wieku

LTStraipsnio pradžioje autorius aptaria konfesijos problemą istoriografijoje, ypatingą vietą palikdamas vokiečių tyrinėtojų darbams. Radvilų „Biržų kunigaikštystė“ gali būti optimaliausia vieta tirti religinę padėtį valstybėje. Svarbu tai, kad Radvilos, būdami šio miesto steigėjais, vertė savo pavaldinius klausyti pamaldas evangelikų – reformatų bažnyčiose. Toks tikybos klausimas istoriografiškai gali būti traktuojamas kaip principas „kieno valdžia, to ir religija“ (cuius regio eius religio) arba mažu pavaldinių pamaldumu. Klausimas apie religinę toleranciją Radvilų valdose galima skirstyti : 1) Ar skelbiama religinė tolerancija galėjo egzistuoti realiame gyvenime?; 2) ar skelbiama de jure prievarta pavaldinių akimis buvo realizuojama de facto, tai yra ar baimė prieš bausmes už nustatytos bažnyčios nelankymą buvo didesnės negu gyventojų tradiciją? Tačiau tai, kad buvo verčiama klausytis „Dievo žodžio“ dar nereiškė, kad buvo priimtas tikėjimas. „Biržų kunigaikštystėje“ bažnyčia buvo intensyvios komunikacijos vieta, kur dalinamasi religine ir pasaulietine informacija. Praktiškai tai buvo viena institucija, kuri vienijo visus vietinės sociokultūros dalyvius. Todėl Radvilos bažnyčioje dažnai spręsdavo ekonominius ir kitus reikalus. Skirtinga kalba ir tradicijos galėjo trukdyti vieningai politikai, todėl buvo naikinami bet kokios kliūtys. Lietuviškų mišių įvedimas darė bažnyčią arčiau gyventojų ir vertė juos atsiversti į evangelikų – reformatų tikybą. Tokiu būdų, prievartinės tikybos fenomenas būdingas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Biržų miestui.Reikšminiai žodžiai: Biržų kunigaikštystė; Lokalinis tapatumas; Konfesiniai santykiai; Religinė prievarta.

ENAt the beginning of the article, the author discusses the problem of confession in historiography, highlighting works of German researches. The Biržai county of the Radvila family is the most suitable location to analyse the religious state in the country. It is important to mention here that the Radvila family, who were the founders of the town, forced their subordinates to attend the sermons in evangelical Lutheran churches. Such an approach to the religious issue may be historiographically interpreted as a principle: ‘whose power those is the religion’ (cuius regio eius religio), or by saying that subordinates were not very religious people. The issue of religious tolerance in the lands of the Radvila family can be discussed in the following terms: 1) whether so much propagated religious tolerance could truly exist in reality? 2) Whether the given order to attend evangelical churches de jure was implemented de facto by subordinates, that is, whether fears about possible penalties for not attending them, were greater than the life-long tradition of people? Still, even though people were forced to listen to the Word, it did not mean they had to change their religion. The introduction of sermons in the Lithuanian language made the church closer to ordinary people and urged them to convert into the evangelical Lutheran faith. It can be concluded that a phenomenon of the imposed religion was characteristic to the town of Biržai in the end of the sixteen, beginning of the seventeen century.

• Księstwa Rzeczpospolitej: państwo magnackie jako region polityczny / Mariusz Kowalski. Warszawa : IGiPZ PAN, 2013. 396 p.
• Рэнесансная сядзiба Муз у Заблудаве: педагагiчная i творчая дзейнасць Iагана Мюлiуса пад патранатам Грыгорыя Хадкевiча / Žanna Nekraševič-Karotkaja. Białorutenistyka Białostocka. 2018, 10, p. 323-339.