Отражение благотворительной деятельности купечества в духовных завещаниях в XIX веке

• Pirklių labdaringos veiklos atspindėjimas XIX a. dvasiniuose testamentuose
• Merchants’ charitable activities reflected in 19th-century wills

LTRūpinimasis neįgaliais ir neturtingais gyventojais buvo laikoma ne tik valstybės ir bažnyčios, bet ir pasiturinčių sluoksnių pareiga. Bajorai prisiėmė patronatą, įsipareigojimus tėviškai globoti žemesnius visuomenės sluoksnius, rūpintis jais materialiai. J labdaringą veiklą taip pat įsitraukė pirkliai, kaip pasiturinti visuomenės dalis. Pirklių labdaringos veiklos pobūdį rodo daugybė žinučių periodinėje spaudoje. Taip pat pastebėta, kad pirkliai jautėsi atsakingi dėl globojamų įstaigų likimų. Augant pirklių visuomeninei reikšmei, jų turtams ir gerovei, visuomenė darėsi reiklesnė pirklių atžvilgiu. Pirklių labdaringumas taip pat atsispindėjo ir jų dvasiniuose testamentuose. Straipsnyje aptarti dvasiniai testamentai, iš vienos pusės, rodo sakralinę aukojimų reikšmę, galbūt religinius prieraišumus, iš kitos pusės, aukojimai dvasinėms įstaigoms, labdaros organizacijoms, neturtingiems mokiniams ir gyventojams atspindi pirklių moralines nuostatas, globos objektų pasirinkimą. Aukojimai valstybės institucijoms dvasiniuose testamentuose nebuvo minimi. Tad galima daryti prielaidą, kad pirkliai, teikdami paramą valstybinėms institucijoms, tai vertino kaip privalomą akciją, kuri leido siekti apdovanojimų ir garbės vardų. Tačiau dvasiniuose testamentuose pirkliai aukodavo mokykloms ir labdaros organizacijoms, maldos namams. Akivaizdu, kad šie pomirtiniai aukojimai jokios socialinės naudos pirkliams nedavė, vadinasi, jie aukojo dėl vidinių (galbūt religinių) įsitikinimų, taip pat pirkliai, ko gero, priėmė visuomenės jiems priskirtas socialines pareigas, laikydami tai įsipareigojimu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pirkliai; Labdaringa veikla; Bajorai; Testamentai; Merchants; Charity; Nobility; Wills.

ENCaring for disabled and poor people was considered to be not only the responsibility of the state and the Church, but also of those with an affluent background. The nobility assumed patronage and a “parental” obligation to support the lower classes of society and to take care of them financially. Merchants, as members of a well-off society, engaged in charitable work, too. Merchants’ charitable activities were shown in many periodical items of the time. It is also noted that the merchants felt responsible for the fate of the institutions they supported. Merchants’ influence grew, as did their wealth, and the expectations of society grew as a result. Merchants’ benevolence was also reflected in their spiritual wills. The wills discussed in this article show sacral meaning and perhaps religious beliefs through donations. Simultaneously, donations to spiritual institutions, charitable organizations, the poor population-among them students-reflect merchants’ moral values and choices of institutions to patronize. Donations to state institutions were not mentioned in spiritual wills. So we can assume that for merchants, providing support to public institutions was seen as a required action, which led to awards and honorary titles. Meanwhile, in spiritual wills merchants donated towards the maintenance of schools, charitable organizations, and houses of worship. Obviously, these posthumous donations did not offer any social benefits to merchants. Therefore, they donated for personal (perhaps religious) beliefs. Similarly, merchants may have adopted public responsibilities assigned to them by the community, seeing it as a willing obligation. [From the publication]