LTŠiame straipsnyje analizuojama kaip su nacionaline Rusijos imperijos politika buvo susiję vienokie ar kitokia veiksmai, kuriais stiprintas ar silpnintas Vilniaus kaip regioninio buvusių Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės žemių centro vaidmuo. Rusų valdžia 1860 m. siekė įgyvendinti stipraus rusiško Vilniaus idėją, numatant jam regiono rusifikacijos centro rolę. Vis dėl to, net ir 1863–66 m., kai Vilniaus generalinio gubernatoriaus galia buvo pasiekusi savo apogėjų, Rusijos pareigūnai nelinko optimistiškai vertinti galimybės lenkišką Vilnių transformuoti į stiprų rusišką miestą. To pasekoje radosi daugybė projektų kaip sumažinti teritoriją, kurioje Vilnius dominuotų kaip centras. XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. pradžioje didžiajai daliai Rusijos pareigūnų tapo aišku, kad beveik neįmanoma tikėtis „lietuviškas“ provincijas transformuoti į „rusiškas“, net ir tik politiniu požiūriu. Kad būtų užkirstas kelias Lietuvos sulenkėjimui buvo būtina minimalizuoti Vilniaus įtaką regione. Specifinį nacionalinį charakterinį turinčių smulkesnių administracinių vienetų kūrimas (geriausias pavyzdys Lietuvos Kauno provincija) buvo priimtinesnis sprendimas, nei Vilniaus dominavimas Šiaurės Vakarų krašte.Reikšminiai žodžiai: Rusijos imperija (Russian Empire); Centras; Rusinimas; Administracinis teritorinis vientetas; Lenkai; Sukilėliai; Rusijos valdžia; Russian empire; Center; Russification; Administrative-territorial unit; Poles; Rebels; Russian authorities.
ENThe article analyses how various actions, by which the role of Vilnius as the regional centre of the lands of the former Grand Duchy of Lithuania used to be strengthened or weakened, related to the nationality policy of the Russian Empire. The Russian authorities in 1860 strived to implement the idea of a strong Russian Vilnius envisaging for it a central role of russification of the region. Nonetheless, even in 1863–1866, when the power of Governor General of Vilnius was at its meridian, Russian officials were not optimistic about possibility to transform Polish Vilnius into a strong Russian city. Thus multiple projects emerged to reduce the territory of Vilnius domination as a centre. At the end of the 19th century and especially at the beginning of the 20th century it became clear for a greater part of the Russian officials that it was almost impossible to hope transform „Lithuanian“ provinces into „Russian“ even in a political aspect only. In order to prevent Polonization of Lithuania it was necessary to minimize influence of Vilnius in the region. Establishment of smaller administrational units having specific nationality character (the best example was Kaunas province in Lithuania) was a more appropriate decision rather than domination of Vilnius in the North-West region.