LTStraipsnyje analizuojama XX a. dailininko Antano Gudaičio tapyba, kurią ypatingai paveikė ir suformavo studijos Paryžiuje 1929-1933 metais. Dailininko individualaus stiliaus formavimąsi paveikė du faktoriai – Paryžiaus mokykla ir vietinė folkloro tradicija. Šis dviejų įtakų derinys turėjo netikėtus rezultatus. Pavyzdžiui, Gudaičio kelionės į Paryžių pradžią lydėjo kūrybiškas išsivadavimas bei naujovių siekis, vėliau sekė klasikinių vertybių atradimas. Lietuvių liaudies mene dailininkas atrado galimybes ekspresionisto saviraiškai. Menininko darbuose harmoningai derėjo lietuvių ir prancūzų kultūros, taip pat modernūs bei tradiciniai elementai. Taikų šių elementų koegzistavimą lėmė Gudaičio požiūris į menininko darbą kaip į procesą akumuliuojantį skirtingus įkvėpimo šaltinius. Maištingi 1930 m. teiginiai, tikra avangardo prieštaravimų ideologija, pristatanti meną kaip pasipriešinimų bei perversmų virtinę, Gudaičiui ir kitiems Lietuvos menininkams liko svetimi. Lietuviai žvalgėsi į „pietus“, žavėjosi Viduržiemio jūros baseino menininkais – Sezanu, Pikaso, Majoliu, sekė Art-deco pavyzdžiais, postkubizmu bei neoklasicizmu, tyrinėjo Europos šedevrus.Reikšminiai žodžiai: Dailės studijos; Tarpukario laikotarpis; Kauno meno mokykla; Paryžiaus meninis gyvenimas; Lietuvių liaudies menas; Grupė "Ars"; Neoklasikinė estetika; Modernizmas (dailė); Avangardiniai meno judėjimai; Kauno meninis gyvenimas.
ENThe article analyses work of Antanas Gudaitis, painter of the 20th century, which was influenced and formed by his studies in Paris in 1929-1933. Two factors had an impact on the formation of the artists’ individual style – the Paris school and a local folklore tradition. This combination of two influences produced unexpected results. For example, the beginning of Antanas Gudaitis’ trip to Paris was followed by creative liberation and an aspiration for novelties, later a discovery of classical values followed. The artist found possibilities for self-expression of an expressionist in Lithuanian folk art. Lithuanian and French cultures, as well as modern and traditional elements, combined in the works of the artist. Peaceful co-existence of these elements was determined by Gudaitis’ attitude to the work of an artist as a process accumulating different sources of inspiration. Rebellious statements of 1930, a real ideology of contradictions of the avant-garde, which presented art as a chain of resistance and revolutions, remained alien to Gudaitis and other Lithuanian artists. The Lithuanians looked towards the “south’, admired the artists of the basin of the Mediterranean Sea – Cézanne, Picasso, Majol, followed the examples of Art-deco, post-cubism and neo-classicism, investigated masterpieces of Europe.