Nusikalstamas ir tyčinis bankrotas: teorija ir praktika

LTBankroto sąvoka šiuolaikinėje teisėje vartojama įvairialype prasme. Bendriausia prasme bankrotas reiškia tam tikrą fizinio ar juridinio asmens nemokumo būklę, negalėjimą išmokėti susidariusių įsiskolinimų kreditoriams. Teisine prasme ši procedūra vyksta teisme. Daugelyje pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvoje) bankrutuoti gali ne tik juridiniai, bet ir fiziniai asmenys. Kolektyvinio bankroto Europos Sąjungoje byloms taikomas Europos tarybos (EB) reglamentas Nr. 1346/2000. Lietuvos Respublikoje, tam tikrais atvejais, kai konstatuojama, kad asmuo savo ar savo vadovaujamos įmonės nemokumą sukėlė tyčia, gali būti keliamas tokių asmenų teisinės atsakomybės klausimas. Pažymėtina ir tai, kad teisinės atsakomybės prasme, bankrotas yra ne tik civilinės teisės, bet ir baudžiamosios teisės institutas. Šiame straipsnyje būtent ir nagrinėjamas civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už bankroto sukėlimą tyčiniais asmenų veiksmais atribojimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas tyčinį bankrotą apibūdina kaip įmonės privedimą prie bankroto tyčia. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Matyti, kad praktikoje neretai kyla nusikalstamo ir tyčinio bankroto atribojimo problemų, todėl šiuo straipsniu siekiama ne tik atskleisti tyčinio ir nusikalstamo bankroto sąvokas, bet ir identifikuoti šių sąvokų atribojimo kriterijus, o taip pat išanalizuoti praktinius tyčinio ir nusikalstamo bankroto atribojimo aspektus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bankrotas; Nusikalstamas bankrotas; Tyčinis bankrotas; Tyčinio ir nusikalstamo bankroto atribojimo kriterijai; Bankruptcy; Criminal bankruptcy; Intentional bankruptcy; Delimitation criteria for intentional and criminal bankruptcy.

ENThe term bankruptcy is used in various ways in modern law. In the most general sense, bankruptcy refers to a particular state of insolvency of an individual or legal entity, namely the inability to pay debts to creditors. In a legal sense, this procedure is processed in court. In most countries around the world (including Lithuania), not only legal persons can go bankrupt, but also natural persons. In the European Union, Council regulation (EC) No. 1346/200 is applicable to collective insolvency proceedings. In the Republic of Lithuania, in particular cases in which it is stated that a person has caused his/her or his/her company’s insolvency intentionally, the question of responsibility of such persons can be raised. It should be noted that in terms of legal liability, bankruptcy is not just an institute of civil law, but also of criminal law. This article deals with the delimitation of civil and criminal liability for causing bankruptcy by the deliberate actions of persons. The Law on Enterprise Bankruptcy of the Republic of Lithuania describes intentional bankruptcy as purposely bringing a company to bankruptcy. Meanwhile, Article 209 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides criminal liability for a person who deliberately mismanages a company, leading to its bankruptcy and thus causing severe material damage to creditors. It can be seen that in practice there are often problems in defining the boundaries of criminal and intentional bankruptcy, so this article aims not only to address the concepts of these types of bankruptcy, but also to identify delimitation criteria for them and analyse the related practical issues that relate to these criteria. [From the publication]