Poetinė baltistika: Vlado Braziūno poezijos at(si)vėrimai

LTStraipsnio autorius analizuoja poeto V. Braziūno eilėraščius, vesdamas paralelę tarp poetinio ir mokslinio mąstymo. Poezijoje, kaip ir kalbotyroje, gali būti rekonstruojama kalba – tačiau ne tik jos fragmentai, bet ir ištisas pasaulis. Baltistikos terminu įvardijama kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, folklorą. Ar baltistika gali slypėti poezijoje? Tiesa, baltistika gali būti suprasta ir siaurąja prasme – kaip kalbotyros šaka, tyrinėjanti baltų kalbas. Meninė kūryba įsiterpia į šį procesą panaudodama savo galimybes ir priemones, pvz., poezijoje išsamiai atskleidžiama viena įdomiausių baltistikos temų – lyrinio kalbėtojo padėtis erdvėje. Tokiais atvejais į akis krinta meno dualizmas: poezija yra ne tik žodžio menas, bet ir tyrinėjimo instrumentas, kurį naudojant plečiami baltistikos barai. Straipsnyje tyrinėjami baltų kalbų santykių modeliai, implicitiškai ar eksplicitiškai slypintys V. Braziūno poezijoje. Šie modeliai daugiausia orientuoti į šiaurinius lietuvių kaimynus latvius. Poetas, aptardamas praeityje įvykusį lingvistinį lūžį, bando išskaidytas kalbas iš naujo „suklijuoti“ – tai primena kalbininkų pastangas rekonstruoti indoeuropiečių ar baltų prokalbes istorinės gramatikos darbuose. Skaitant ir analizuojant V. Braziūno poeziją, ima ryškėti savotiška baltiškojo pasaulio rekonstrukcija. Nuo rytų baltų tekstų sklandžiai pereinama prie atskirų žodžių bendrabaltiškų variantų. Skirtingai nuo kalbotyros, poetinis formų sulyginimas pagrįstas ne dėsningais atitikmenimis (tai kalbotyros bruožas) ar formų panašumu, bet labai plačiomis asociacijų grandinėmis.Reikšminiai žodžiai: Baltistika.

ENThe author of the article analyses poet V. Braziūnas' poems, drawing a parallel between poetic and scientific contemplation. In poetry, just like in linguistics, language may be reconstructed -- not just its fragments but also its whole world. Baltic studies focus on the history, languages, literature and folklore of the Baltic nations. Can we find Baltic studies in poetry? Baltic studies also have a narrower meaning – a branch of linguistics that studies Baltic languages. Artistic creation joins this process, using its capabilities and tools, e.g. poetry represents one of the most interesting subjects of Baltic studies – the lyric speaker's position in the space. The dualism of art is obvious in such cases: poetry is not only the art of speech but also an instrument of research, which helps to expand Baltic studies. The article analyses models of relations among Baltic languages that exist in V. Braziūnas' poetry either implicitly or explicitly. These models are mostly orientated towards the Latvians, the northern neighbours of the Lithuanians. Discussing a past turning-point in linguistics, the poet tries to “glue together” divided languages – this reminds linguists’ efforts to reconstruct Indo-European or Baltic parent languages in historical grammar works. A certain reconstruction of the Baltic world becomes evident when reading and analysing V. Braziūnas’ poetry. The author moves from East Baltic texts to common Baltic versions of separate words. Unlike in linguistics, the poetic comparison of forms is based on very wide chains of associations rather than regular equivalents (characteristic of linguistics) or similarity of forms.