Tapatybė be įvaizdžio. Prieškario Lietuva Stasio Vaitkaus ekspedicijų fotoarchyve
LTPrieškariu fiksuojant nykstantį kultūros paveldą ir kaupiant žinias apie lietuvių tautos savitumą, siekta ne tik sudaryti empiriškai pagrįstą kolektyvinės tapatybės modelį, bet ir atliepiant nacionalinės ideologijos siekiams, suformuoti idealizuotą Lietuvos įvaizdį. Sovietmečiu šis įdirbis buvo tikslingai integruotas į kultūros sovietizavimo politiką, o nepriklausomybės metais įtrauktas į valstybės reprezentavimo strategijas. Trijų istorinių epochų skirtingus politinius interesus tenkinanti ta pati etnografinė platforma su koncentruotu dėmesiu mitinei-simbolinei išraiškai surinko nekvestionuojamų vertybių, jau įaugusių į tautinę sąmonę, arsenalą. Tačiau savasties archetipų įprasminimas į antrą planą nustūmė socialinės realybės atodangas, kurios iš tikrųjų sudaro nemažą kraštotyros archyvų turinio dalį. Stasys Vaitkus (1907–1989) buvo vienas aktyviausių XX amžiaus Lietuvos kraštotyrininkų ir fotografų, bet iki šiol jo veikla ir sukaupti archyvai netyrinėti. Tokį santykį lėmė visuomenės kultūrinėje atmintyje dominuojantys kitų jo amžininkų sukurti ir atskleisti vaizdiniai, nustūmę į paraštes kitokį žvilgsnį. Šiame straipsnyje analizuojant Vaitkaus kraštotyrinių ekspedicijų fotodokumentus siekiama aktualizuoti reikšmingą socialinio gyvenimo liudijimo šaltinį ir įtraukti jį į šiuolaikinės vizualinės kultūros diskursą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fotografija; Kraštotyros ekspedicijos; Socialinė realybė; Stasys Vaitkus; Tapatybė; Įvaizdis; Ethnographic expeditions; Identity; Image; Photograph; Social reality; Stasys Vaitkus.
ENIn 1918 m. Lithuania has for the first time in history gained an opportunity to accomplish the most important project of the statehood – to convert the Lithuanian ethnos into a nation. It was important to include both, the spiritual ethnocultural, and the corporeal heritage into the development of a modern country, so to be able to not only to preserve the continuity of the national memory, but also to multiply the capital of the validation of the existence of Lithuanian nation. The ethnographers, of course, did take part in that campaign of propagating national ideas, yet, the results of their work were integrated into it with careful selection, chosing only the most influencial models of the Lithuanian idenity. In the Interwar period, documentation of the vanishing cultural heritage and the accumulation of knowlegde on specificity of the Lithuanian nation was executed not only in order to form an empiricaly reasoned model of the collective identity; it was also an attempt to form an idolized image of Lithuania. During the Soviet time, results of these activities were integrated into the strategy of the representation of the State. This ethnographic platform with an emphasis on mythological-symbolical expression encompassed different politic interests of three epochs. As time passed, it has become an assemblance of unquestionable assets of the state-consciousness. Unfortunately, the actualization of the state archetypes has marginalized the pre-exposed social reality, which, in fact, is not the lessier part of the content of the ethnographic archives.Stasys Vaitkus (1907–1989) was one of the most active Lithuanian ethnographers and photographers, however, up to this moment, his activity and archives have not been taken to research. Documents of his ethnographic expeditions provide he documented without a great selection – Vaitkus did not disassemble the authentic structure, neither he emphasize ethnic simbology of the natural lifetstyle. On the contrary, he covered a the widest social spectrum in attempt to grasp and reveal the very identity of the natives. The purpose of this article is to analyse the photographic documents of Vaitkus’s ethnographic expeditions in order to actualize the significant document of the social life of the begining of the twentieth century and to include it into the discourse of contemporary visual culture. [From the publication]
