Vilniaus generalgubernatoriai, žydai ir žemėvalda Šiaurės vakarų krašte (XIX a. septintasis dešimtmetis)

LTStraipsnyje aptariama, kaip Rusijos imperijos valdžia vertino žydų vietą Šiaurės vakarų krašto ekonomikoje, pirmiausia – žemės ūkyje, ir kokių priemonių ėmėsi siekdama pakeisti esamą situaciją. Vladimiras Nazimovas, ieškodamas atsvaros lenkams, siūlė pasinaudoti žydais ir tam, kad jie išliktų lojalūs, kaip buvo iki tol, bent jau neįvesti naujų diskriminacinių suvaržymų ir galbūt net imtis panašių kaip Lenkijos karalystėje reformų. Būtent todėl jis siekė, kad žydai nebūtų iškeldinti iš valstybinių žemių ir jiems būtų leista nuomoti valstybines fermas. V. Nazimovą poste pakeitę Michailas Muravjovas bei Konstantinas Kaufmanas jau stengėsi kuo labiau apriboti žydų teises žemėvaldos srityje (pirkti žemę bei nuomoti dvarus), o kai žydams buvo paliekamos tam tikros „privilegijos“ (nuomoti įvairius valstybinius ūkinius objektus, prekiauti alkoholiu visoje Sėslumo zonoje), tokius sprendimus nulemdavo ekonominė būtinybė. Tiesiog nebuvo kuo pakeisti žydų. Geriausiai tokį mąstymą atspindi M. Muravjovo sutikimas, kad žydai gali nuomoti valstybinius malūnus ir panašius ūkinius objektus, nors jų veikla ir kenksminga. Šie suvaržymai žemėvaldos srityje, palietę žydus, buvo nulemti tiek valdininkų įsitikinimo, jog ekonominėje veikloje žydai yra viso labo lenkų sąjungininkai, tiek ir požiūrio į juos kaip į kenksmingą elementą ekonominėje veikloje. Antruoju atveju žydai, kaip svetima rusams etnokonfesinė grupė, išnaudojanti „rusus“ valstiečius, jau buvo traktuojama kaip pavojinga pati savaime. Tiek vieną, tiek kitą motyvą galėjo išsakyti tas pats biurokratas.Reikšminiai žodžiai: Litvakai; Lietuvos ekonomikos istorija; Litvaks; History of Lithuanian economy in the second half in 19 century.

ENThis article analyses how the governor-generals of the Northwest Region in the 1860s handled the ‘Jewish question’ as well as the rights of this ethno-religious group in the area of land ownership. Vladimir Nazimov, in seeking a counterbalance to the Poles, proposed using the Jews and, so that they would remain loyal as they had been until then, at the least not introducing new discriminatory restrictions and perhaps even undertaking reforms similar to those in the Kingdom of Poland. It was precisely because of this that he sought to not have the Jews evicted from state lands and to allow them to lease state farms. This path, as later processes showed in the Kingdom of Poland, where the reforms implemented by Alexander Wielopolski contributed to the pro-Polish orientation of the Jews, could have strengthened the pro-Russian orientation of the Jews in the Pale of Settlement but a different path was chosen in the Northwest Region. Mikhail Murav’ev, who replaced Nazimov, and Konstantin Kaufman were already striving to limit Jewish landownership rights (to buy land and lease estates) as much as possible and in those instances where Jews retained certain ‘privileges’ (e.g. to lease various state economic objects (mills, etc) and to sell alcohol throughout the Pale of Settlement), such decisions were determined by simple economic necessity. There was simply no one to replace the Jews. That Murav’ev consented to let the Jews to lease state mills and similar economic objects even though their activities were also harmful best reflects such thinking. These land ownership restrictions, which concerned the Jews, were caused by both the conviction of the officials that the Jews were allied with the Poles in economic activities and by a view of them as a harmful element in economic activities.On the other hand the Jews, as an ethno-religious group, who were alien to the Russians and milking the ‘Russian’ peasants, were already being treated as dangerous in and of themselves. One and the same bureaucrat, for example, Vilnius Governor General Kaufman, could give now one and now another reason. [From the publication]