LTStraipsnyje svarstoma apie lietuvių kalbos vartojimą XV–XVII a., pateikiami pavyzdžiai iš Lietuvos Metrikos knygų bei kitų šaltinių. Teigiama, kad XVI a. lietuvių kalbą galėjo suprasti teisininkai, bet dokumentai buvo rengiami rusų kalba, kuri tapo kanceliarine kalba prieš priimant Lietuvos Statutus 1566 m. ir 1588 m. Autorius pateikia lietuvių kalbos vartojimo viešojoje erdvėje pavyzdžių, rodančių, kad XV a. didikai mokėsi lietuvių kalbos, kuri valdovo rūmuose skambėjo greta lenkų ir rusų. XVI a. pr. pirmieji užfiksuoti rašytinės lietuvių kalbos pavyzdžiai buvo sporadiniai. Jie priklausė religinei sferai ir buvo sukurti pranciškonų. Lingvistinė situacija, egzistavusi daugiatautėje LDK visuomenėje XV–XVI a., apibūdinama kaip diglosija, kai konkrečiai kalbai buvo priskirtos specifinės socialinės funkcijos. Viešojoje erdvėje dvi kalbų sistemos (oficialioji ir populiarioji) nebuvo vartojamos vienu metu. Etniniai lietuviai kasdienybėje kalbėjo lietuviškai, o viešojoje erdvėje vartojo oficialią rusų kalbą. Lotynų kalba buvo liturgijos kalba, tačiau pamokslai daugeliu atvejų buvo sakomi lietuviškai. Diglosija vyravo iki lenkų kalbos vartojimo įsivyravimo, kuris lėmė LDK bajorų ir intelektualų polonizaciją. Išvadose teigiama, kad lietuvių kalbos spausdinimo laimėjimai XVI–XVII a. viduryje ir ribotas lietuvių kalbos vartojimas viešojoje erdvėje XV–XVII a. (diglosija), greta kitų veiksnių, darė įtaką formuojant modernios lietuvių tautos sampratą XIX a. pab. – XX a. pr., o gimtosios kalbos išsaugojimas ir apsauga tapo tautą formuojančiu veiksniu.Reikšminiai žodžiai: Diglosija; Etninė kultūra; Komunikacija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Metrika; Pirmosios knygos lietuvių kalba; Tautinė savimonė; Teismų knygos; Visuomenė; Communication; Court books; Diglossia; Ethnic culture; First book in lithuanian language; Lithuanian Metrica; National self-awareness; Society; The Grand Duchy of Lithuania.