Nuobodulio visuomenė : kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)

LTAtsispiriant nuo atminties diskursui ir istoriografijai būdingo brežnevinės epochos (1964-1984 m.) apibūdinimo "nuobodulio" žodynu, monografijoje kuriamas teorinis modelis, kuris padeda interpretuoti ir suprasti vėlyvojo sovietmečio Lietuvos visuomenės gyvenimą. Darbe pagrindžiama, kaip nuo istorinio laikotarpio aprašymo metaforomis galima pereiti prie kultūrologinio prasmių atsiradimo, kaitos ir konfrontacijos tyrimo. Konceptuolizavus nuobodulio sampratą ir suformavus teorinius nuobodulio visuomenės modelio apmatus, buvo siekiama paaiškinti ideologijos "likimą" vėlyvuoju sovietmečiu ir jos sąlygotą žmonių elgseną. Todėl darbo objektu tapo ideologinės situacijos ir žmonių praktikos jose. Nagrinėtos tokios situacijos, kuriose žmonės tiesiogiai susidurdavo su ideologija, ideologizuotu veiklos lauku, ir savo praktikomis sugestijavo apie jos beprasmybę. Teorinis modelis buvo pritaikytas iš archyvų, interviu, publikuotų atsiminimų, laiškų ir dienoraščių surinktai istorinei medžiagai nagrinėti. Prieita prie išvados, kad ideologija brežnevinėje epochoje veikė kaip socializacijos faktorius, sovietinius piliečius mobilizuodama ir drausmindama. Remiantis antropologo Alexei Yurchako dviejų matmenų koncepcija, teigiama, kad ideologinė socializacija, t.y. įsipareigojimas ideologinėms normoms, nuostatoms, struktūroms, padėjo subjektams išlikti steigiamajame matmenyje, tačiau tuo pačiu metu skleidėsi ir jų atliekamojo matmens praktikos, kurios buvo suskirstytos į tris rūšis: a-struktūrinės, para-struktūrinės ir anti-struktūrinės. Šių praktikų analizė teorinio modelio rėmuose atskleidė, kad susiformavęs atliekamasis matmuo ne tik ardė ideologines struktūras, taigi menkino ideologijos reikšmę, bet ir pasidavė bent dalinei jos įtakai, buvo jos struktūrizuojamas, taigi visuomenės narys negalėjo elgtis visiškai laisvai, jo elgesį dažnai apibrėždavo ideologinės struktūros.Reikšminiai žodžiai: Vėlyvasis sovietmetis; Ideologija; Kasdienybė; Late soviet period; Ideology; Everyday.

ENThe vocabulary of boredom has been used extensively in the discourse of remembering and reflecting on the late Soviet period. Therefore „boredom“ as a way of describing Soviet realities emerges in writings with incredibly diverse origins and intensions - political, fictional, (autobiographical - and cannot be dismissed as merely a certain construct devised for particular purposes. The ambition of this book is therefore to see if the vocabulary of boredom could become a critical historical instrument, allowing to progress from disputes over memory to a notion that does not suppress different subjective experiences but rather synthesizes them into one general picture. The term „boredom“ is used here as an umbrella term, containing within itself a number of qualities (apathy, eeriness, monotony, routine, repetition, unification, lack of variety and choice, etc.). The notion seems suitable, since it offers a definition that can bring together all the qualities above: a loss of meaning in certain situations. This way, one can move from a metaphorical description of an historic period to a cultural study of the emergence, change, and confrontation of meanings. The object of this book are ideological situations and people’s practices therein. By analysing situations where people would directly confront ideology, ideological field of action, and with their practices hint at its meaninglessness, we attempt to offer an interpretative „reading“ of the late Soviet period. But the model makes no claim to be an exhaustive representation of the Soviet society, but merely a cross-section at a certain angle. The starting point for constructing a model for the late Soviet society of boredom is a shift in the role of ideology that emerged during this time.What the late Soviet period demanded from citizens was not belief but social commitment to ideological norms. Having become an inescapable and crucial element of socialization, it had a double function in social life: to discipline and to mobilize. They would engender many ideological situations every day that touched the absolute majority of people. The two processes of socialization determined the structure of this book, since we focus on episodes of everyday life that exhibit „acting“ ideology, i. e., cases of discipline and mobilization. Following the groupings of society of boredom attributes, we conclude that the field of discipline is where boredom of mind would unfold: we describe and analyse the soviet public sphere, culture of secret, satire as a practice of public speech, the libraries as hierarchy of information, the public sphere of emotions, the ritualization of (self-)critique, etc. And temporal boredom takes place in the field of mobilization: we analyse the expropriation of labour time, the conflicts of workplace, the phenomenon of vagrancy, the sociotemporal order, the ideological celebrations, etc. A subject does not have to experience actual boredom in order for us to assert the Soviet boredom - ideology would reproduce nearby boredom every day, people recognized and learned how to bypass it. The abundance of performative practices speaks to the fact that a great deal of effort was spent on this. Therefore, for individual Soviet citizens who were immersed into such practices, the perennial sense of meaninglessness could subjectively seem like a negligible fact of life. However, as the analysis suggests, it was nevertheless of great consequence. [From the publication]