Baudžiamosios jurisdikcijos taikymo Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie pagal nacionalinius įstatymus naudojasi imunitetu, problemos

LTStraipsnyje nagrinėjamos problemos, susijusios su Lietuvos baudžiamosios jurisdikcijos taikymu tiems piliečiams, kurie pagal nacionalinius teisės aktus naudojasi imunitetu. Analizuodamas valstybės vadovo neliečiamumą, autorius akcentuoja, kad tai amžius skaičiuojanti tradicija. Tuo tarpu Seimo narių, teisėjų bei į tam tikras aukštas valstybės pareigas kandidatuojančių asmenų imunitetas nuo baudžiamosios jurisdikcijos, galima sakyti, yra ganėtinai naujas ir skaudus klausimas, ypač tuomet, kai susiduriama su neliečiamybės naudojimosi kaip priedanga nuo baudžiamosios atsakomybės problema. Autoriaus manymu, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek kituose šalies įstatymuose nustatyti apribojimai dėl Seimo, Vyriausybės narių, teisėjų, kandidatų į Prezidentus, Seimo ir savivaldybių tarybų narius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn yra nepagrįsti ir suteikia jiems nemotyvuotą privilegiją. Straipsnyje dėmesys atkreipiamas ir į tai, kad kas kart, kai iškyla sutikimo ar leidimo patraukti konkretų asmenį baudžiamojon atsakomybėn klausimas, pirmiausia susiduriama su termino „patraukimas baudžiamojon atsakomybėn“ turinio problema. Pasisakoma už tai, kad terminas „patraukimas baudžiamojon atsakomybėn” negali būti siejamas su tarpinėmis baudžiamojo proceso stadijomis, nes patrauktu baudžiamojon atsakomybėn asmuo laikomas tik tuomet, kai jo atžvilgiu priimamas ir įsiteisėja kaltinamasis nuosprendis. Todėl su prašymais dėl sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn imunitetu nuo valstybės baudžiamosios jurisdikcijos besinaudojančius asmenis turi būti kreipiamasi tik perduodant baudžiamąją bylą į teismą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji jurisdikcija; Imunitetas; Criminal jurisdiction; Immunity.

ENThe article examines the problems related to the application of the Lithuanian criminal jurisdiction towards those citizens who enjoy immunity under national law. In analysing the immunity of the head of state, the author emphasises that this is a centuries-long tradition. Meanwhile, the immunity of the members of parliament, judges and some of the persons running for high office from criminal jurisdiction is a relatively new and contentious issue, especially in those cases, when immunity is used as a cover against prosecution. In the author’s opinion, the restrictions on the prosecution of the members of parliament and government ministers, judges, presidential candidates, and municipal council members that are established in the Constitution of the Republic of Lithuania and other national laws are unreasonable and grant to them an unjustified privilege. The article also notes that whenever there is a question regarding the consent or permission to prosecute a particular person, the first problem is the meaning of the term “prosecution”. The author argues that the term “prosecution” cannot be related to the intermediary phases of the criminal procedure because a person is considered to be “prosecuted” only when a sentence is passed and comes into effect. Therefore, requests for permission to prosecute persons who enjoy immunity from criminal jurisdiction should be made only when sending their criminal cases to court.