LTStraipsnių rinktinėje siekiama atskleisti, kas nuveikta lyginamosios baltų ir finų lingvistikos srityje po Vilhelmo Thomseno tyrimų. Danų lingvistas 1869 m. paskelbė sistemingus kabinių kontaktų ir skolinių tyrimus. Daugelis pagrindinių Thomseno išvadų yra pagrįstos. Vis dėlto šiuolaikiniai kalbininkai turi daugiau leksinės medžiagos lyginamiesiems tyrimams, kurie atskleidžiami knygoje. Danteri Junttila aptaria (proto) finų skolinių pėdsakų paieškas baltų kalbose ir pripažįsta, kad galimi skoliniai įsitvirtino priešistorinėje kalboje, kuri neturėjo palikuonių. Petri Kallio tyrinėja upės Gauja pavadinimo etimologiją, kuri sieja latvių, estų ir suomių kalbas. Toponiminiai skoliniai ir vietovardžių tyrimo metodologija – aktuali tyrimų sritis. Laimutė Balode aptaria sisteminius kriterijus, leidžiančius nustatyti galimus latvių kilmės toponimų požymius finų kalboje. Antroponimijos tyrimus plėtoja Paulius Balodis, pateikdamas finų kilmės pavardžių Latvijoje apžvalgą. Riho Grünthal tyrinėja Livonijoje susiformavusį kalbinių ryšių tinklą. Janas Henrikas Holstas nagrinėja finų kalbos substrato požymius baltų kalbų fonologijoje, morfologijoje ir sintaksėje. Baltų ir finų kalbų, ypač lietuvių ir suomių, sintaksės panašumus tyrinėja Marja Leinonen ir Maija Tervola, aptardamos literatūrinės kalbos panašumus ir skirtumus. Merlijn De Smitas aptaria neveikiamųjų dalyvių vartoseną ir nagrinėja morfologinių skolinių bei sutapimų klausimus. Straipsnių rinktinę vainikuoja teorinis Hélène de Penanros ir Outi Duvallon indėlis į lyginamuosius sinchroniškai nesusijusių kalbų tyrimus.