LTStraipsnyje analizuojami lenkų ir lietuvių rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo (1911–2004) eilėraščiuose atsiskleidžiantys dvasinių prasmių apibūdinimai. Daugelyje poeto "metafizinių" kūrinių vienas natūraliausių ir dažniausiai cituojamų religinių kontekstų yra krikščionybė. Krikščioniški kontekstai Miłoszo eilėraščiuose atpažįstami diskursyvių teologinių nuorodų pavidalu. Tačiau poeto darbuose atpažįstamos ir nekrikščioniškų dvasinių tradicijų įtakos. Miłoszo darbuose slypinti dvasinė patirtis gali būti apibūdinama tiek Vakarų teologijos terminais, tiek Rytų filosofijai, ypač dzenbudizmui, būdingomis dvasinėmis sąvokomis. Poeto eilėraščiuose aprašomos dvasinės prasmės yra dvilypės. Dvilypumas yra svarbus elementas, atskleidžiantis poeto religinės vaizduotės struktūrą, kurią valdo antitezės įtampos ir ambivalencijos. Tai ir skirtingų pasaulio vizijų bei nutolusios dvasinės tradicijos kolizijos rezultatas. Tai yra vaizduotė, kurios prigimtis leidžia apdoroti iš įvairių tradicijų sričių gaunamus impulsus ir naudoti įvairius įvaizdžius, išreiškiančius patirčiai tinkamiausią esmę, peržengiančią konfesinės prieskyros ribas. Tai gali būti suvokiama, kaip sąmoningas poezijoje vartojamos religinės kalbos pratęsimo ir atnaujinimo postulato realizavimas; Europos kultūrai būdingi šiek tiek egzotiški vaizdų ir turinio ištekliai gali būti gyvi. Dvasinė patirtis Miłoszo eilėraščiuose – tai visuotinė, universali pasaulio patirtis, esanti aukščiau religinių susiskaidymų, jos esmė gali būti atpažįstama įvairiose dvasinėse tradicijose.Reikšminiai žodžiai: Budizmas; Ekumenizmas; Krikščionybė; Lietuvos lenkų literatūra, XX a.; Religinė mintis; Religinė poezija; Rytai; Rytų tikėjimai; Vakarai; Česlovas Milošas; Buddhism; Christianity; Czeslaw Milosz; East; Ecumenism; Polish literature of Lithuania, 20th century; Religious poetry; Religious thought; The Orient confessions; West.