Miłosza spór z solipsyzmem

LTStraipsnyje analizuojama lenkų ir lietuvių rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo (1911–2004) polemika su solipsizmu (ontologinė ir epistemologinė pozicija, aiškinanti, jog nieko tikro nežinome apie tai, kas yra už mūsų proto ribų). Solipsizmas gimė XVII a., kaip hipotezė, kuri sunaikino metafizinio tikrumo jausmą. Kalbėti apie Miłoszo santykį su solipsizmu skatina du jo eilėraščiai "Nadziei ze Świata" ir "Kufer". Pirmame eilėraštyje galima įžvelgti humoristines nuorodas į subjektyvųjį Dž. Berklio idealizmą, o antrame poeto eilėraštyje atsispindi iškreiptos teologinės fantazijos, poetas tyčiojasi iš kraštutinių solipsistų ir provokuojančiai infantilizuoja Dievo atvaizdą. Tyrimas atskleidė, kad poeto ginčas su solipsizmu kilo ne tik dėl Miłoszo aistros įspūdingiems filosofiniams paradoksams, bet ir dėl jo pamatinės baimės, kurią galima įvardinti "baisiu pasauliu". Šiame ginče nebuvo dvasiškai gražios svajonės „ateiti į žemę", bet viltis išsigelbėti, įveikti giliausią egzistencinę neviltį. Poeto kūrybos analizė atskleidžia dramos bruožus poeto mūšyje prieš Beckettą, Stevensą ar Larkiną. Šie kūrėjai taip pat atskleidžia tamsą, kurioje gimė objektyvios poezijos pagyrimai. Miłoszas, kovodamas su solipsizmo pagunda, kovojo su savo paties šmėkla.Reikšminiai žodžiai: Darvinizmas; George Berkeley; Katastrofizmas; Lenkų literatūra; Lietuvos lenkų literatūra, XX a.; Manicheizmas; Modernas; Poezija; Solipsizmas; Česlovas Milošas; Catastrophism; Czeslaw Milosz; Darwinism; George Berkeley; Manichaeism; Modernity; Poetry; Polish literature of Lithuania, 20th century; Polish literautre; Solipsism.