Od "grzechu anielstwa" do "uważności", czyli poezja jako instalowanie się w świecie

LTStraipsnyje svarstomas tikrovės fenomenas, analizuojant lenkų ir lietuvių rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo (1911–2004) kūrinį "Rzeczywistość" (Tikrovė) ir kitus tekstus. Tikrovė yra Miłoszo žodyno raktažodis, o jo poetinę epistemologiją apibrėžia buvimo metafizika. Realybė – daiktų prigimtis ir ji visų pirma yra žmogiškų dalykų pasaulis. Miłoszo kūryboje atsekamos dvi pradžią ir pabaigą įrėminančios rašymo strategijos: tikrovės ir sąmoningumo. Antimodernistinis modernistas Miłoszas, kuris kreipiasi į savo skaitytojus, pasirodo, nėra geriausias savo paties sąjungininkas. Jis pats sau užkerta kelią. Miłoszo rašymo imperatyvas – tikrovės valia – apima žinojimą, jog jis pats yra "nematomų dalykų sekretorius" ir kad jis bendrauja su "beribių, neišsenkančių, nepaaiškinamų formų pasauliu", tačiau kartu primeta ir tam tikrą discipliną, verčiančią mus išlikti saviraiškos ribose, pasiduoti savo idiosinkrazijos konkurentams, kurie, poeto manymu, įrodo, kad "priėmus dekonstrukcionistų prielaidas poezija yra nepajėgi". Miłoszas vadinamas "pasikartojimų poetu", jo tekstuose sutinkamas žodis "yra" tampa mums nemalonių dekonstrukcionistų interpretacija. O literatūros ir realybės diskursyvumas tampa aiškiais ir dramatiškais užrašais. Tai neišvengiamai veda prie klausimo kėlimo, kas vis dėlto yra tikrovė?.Reikšminiai žodžiai: Esė; Lenkų literatūra; Lietuvos lenkų literatūra, XX a.; Poezija; Tikrovė; Česlovas Milošas; Czeslaw Milosz; Essay; Poetry; Polish literature; Polish literature of Lithuania, 20th century; Reality.