Judėjimo negalią turinčių jaunų vyrų prokreaciniai lūkesčiai ir tėvystės vizijos

LTNeįgalūs vyrai dažnai nuvertinami romantinių santykių, šeiminėje ir reprodukcijos srityse, jų tėvystė visuomenės matoma kaip socialinė problema ir nėra pageidaujama. Kalbant apie neįgaliųjų prokreaciją lyties aspektu galima pažymėti, kad, kaip ir neturinčių negalios asmenų atveju, daug dažniau diskutuojama apie neįgalių moterų teisę turėti vaikų ir motinystę nei apie vyrų tėvystės patirtį. Neįgalių vyrų prokreaciniai lūkesčiai – itin mažai analizuota tema ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šio straipsnio tikslas – atskleisti jaunų judėjimo negalią turinčių vyrų prokreacinių lūkesčių turinį ir raišką bei juos formuojančius veiksnius. Straipsnyje analizuojama 11 pusiau struktūruotų interviu su judėjimo negalią turinčiais 21–32 metų vyrais. Tyrimas atskleidė, kad jauni judėjimo negalią turintys vyrai prieštarauja jų, kaip būsimų tėvų, nuvertinimui ir išsako norą susilaukti vaikų. Tačiau tėvystės planavimą jie atideda vėlesniam laikui, pirmenybę teikia siekiui įveikti negalią, patiria sunkumų užmezgant stabilią partnerystę, siekia baigti mokslus, nori daugiau laiko skirti savo pomėgiams ir laisvalaikiui bei pratęsti nepriklausomą gyvenimą. Kurdami tėvystės vizijas tyrime dalyvavę vyrai remiasi tiek „naujosios“, tiek tradicinės tėvystės modeliais, tačiau beveik visi jie įsivaizduoja save aktyviai dalyvausiančius priežiūrint ir auklėjant vaikus. Dauguma tyrimo dalyvių nepriima tėvystės kaip tam tikro nekintamo užduočių rinkinio, kurį turi atlikti vyrai – jų tėvystės modelis lankstesnis, atsižvelgiama į fizines galimybes. Tėvystės viziją tyrimo dalyviai formuoja reflektuodami santykį su savo tėvu ir remdamiesi savo vaikystės patirtimi šeimoje. [Iš leidinio]

ENDisabled men are often overlooked in romantic relationships, family and reproduction, and their parentage is seen by society as a social issue and is not desirable. Speaking about the sexual orientation of people with disabilities, it can be noted that, like in the case of people with no disabilities, disabled women's right to have children and maternity is much more often discussed than the experience of male parental affiliation. Prokaryan expectations of disabled men are a very little topic analyzed not only in Lithuania but also abroad. The purpose of this article is to reveal the content and expression of the pro-cognitive expectations of men with a disability in motion and their determinants. The article analyzes 11 semi structured interviews with 21-32 year old men with movement disability. The study revealed that young men with a disability were opposed to their future as parents devaluation and expressed their desire to have children. However, they are postponing paternity planning, preferring to overcome the disability, encountering difficulties in establishing a stable partnership, seeking to complete education, willing to spend more time on their hobbies and leisure, and extending their independent lives. Men who have participated in the study on the paternal visions are based on both the "new" and traditional paternity patterns, but almost all of them imagine being actively involved in the care and education of children. Most of the participants in the study do not accept paternity as a set of fixed tasks that must be done by men - their parenting model is more flexible, physical options are taken into account. Participants in the study of the paternal vision form a reflection of their relationship with their father based on their childhood experiences in the family.