LTEuropos Sąjunga, tapusi vienu svarbiausių tarptautinių veikėjų, ilgą laiką buvo kritikuota dėl lėto sprendimų priėmimo, koherentiškumo stokos, demokratijos „deficito“ problemų ir neefektyvaus ES politinio proceso, ypač ES išorės politikos srityse. Lisabonos sutarties įvestais pokyčiais šias problemas ir siekiama ilgainiui spręsti. Straipsnyje analizuojama svarbiausia ES teisėkūros institucija – Europos Sąjungos Taryba, didžiausią dėmesį teikiant pirmininkavimo instituciniam vaidmeniui. Straipsnyje, remiantis kokybinių tyrimų duomenimis ir Lietuvos pirmininkavimo patirtimi, siekiama išskirti svarbiausias ES tarybos institucinės kaitos priežastis ir Lisabonos sutarties įgyvendinimo problematiką. Šiam tikslui pasiekti buvo atlikti dviejų etapų kokybiniai tyrimai ir surinkti 33 pusiau struktūruoti elitinių ekspertų interviu iš ES institucijų (EP, Europos Komisijos, EIVT, valstybių narių ambasadų) darbuotojų. Straipsnyje teigiama, kad, padidėjus Europos Parlamento kompetencijoms, buvo įtvirtinta ES bikameralinė legislatyvos struktūra ir sustiprėjo šios institucijos politinės ambicijos. Daugelio respondentų požiūriu Lisabonos sutartimi įvedus pokyčius buvo stabilizuota ES užsienio politikos darbotvarkė ir sukurtas tam tikras balansas, pasidalomosios funkcijos tarp nuolatinio ir rotuojančiojo pirmininkavimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Europos Sąjungos Taryba; ES pirmininkavimas; Vyriausias įgaliotinis; ES teisėkūra ir bikameralizmas; Council of the EU; Presidency; High representative; EU legislation and bicameralism.
ENThe EU has already become one of the most influential international actors. Nevertheless, it also has been criticized for a period of time as being too slow and inefficient within decision making process, also having democracy deficit and coherence problems. The institutional changes, brought within the implementation of Lisbon Treaty, have been seeking to solve these issues. This article examines the main EU legislative body- Council of the EU- and decision making process focusing on the presidency‘s roles. The Lisbon Treaty introduced important institutional changes by empowering the European Parliament and diminishing the functions of rotating presidency in the EU foreign policy field. In the article it is questioned how these theoretical changes were met practically? What were the main reasons for the institutional change and what kind of the problematic aspects did the implementation process create? The analysis is based on the empirical qualitative research which involves the materials of 33 semi-structured interviews, collected from the employees of the EU institutions including national embassies of the member states. It is argued that the Lisbon Treaty changes stabilized EU’s foreign policy agenda and strengthened bicameral EU legislative structure, also accumulated the growth of the EU Parliament’s political ambitions. [From the publication]