Viešoji politika religinių bendruomenių atžvilgiu: tiesioginių subsidijų bei mokesčių lengvatų instrumentai Lietuvoje ir Latvijoje

LTŠiame straipsnyje analizuojamas populiariausių finansinių viešosios politikos instrumentų panaudojimas remiant religinių bendruomenių veiklą Lietuvoje ir Latvijoje. Siekiama nustatyti valstybinės paramos sąsajas su religinių bendruomenių postuluojamu indėliu į socialinės ir kultūros politikos tikslų įgyvendinimą. Lietuva religinėms bendruomenėms (pirmiausia tradicinėms) skiria svarbų vaidmenį socialinėje politikoje, tai įrašyta įvairiuose teisės aktuose, o Latvija nėra taip nedviprasmiškai suformulavusi panašios pozicijos. Lietuva, lyginant su Latvija, išsiskiria tuo, kad tradicinėms religinėms bendruomenėms teikia pastovias kasmetes dotacijas, susidedančias iš bazinės dalies ir kintamos dalies, kuri savo ruožtu priklauso nuo tikinčiųjų skaičiaus. Lietuvoje dotacijos tradicinėms religinėms bendruomenėms skiriamos, kaip tai oficialiai įvardijama, maldos namams atstatyti, kitoms reikmėms. Aiškiau neapibrėžus „kitų reikmių“, tampa neįmanoma tiksliai nustatyti, įvertinti, ypač kontroliuoti lėšų panaudojimo sąsają su socialinės politikos tikslų įgyvendinimu. Latvijoje pastovių dotacijų religinėms bendruomenėms nėra (išimtis – Agluonos šventvietės išlaikymo rėmimas pagal sutartį su Šventuoju Sostu), finansinė tiesioginė parama skiriama pagal konkrečiai įvardytus poreikius (konkrečių maldos namų išlaikymas ir pan.). Mokesčių lengvatos Lietuvoje ir Latvijoje didžiąja dalimi yra identiškos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Religinės bendruomenės; Politikos instrumentai; Tiesioginės subsidijos; Mokesčių lengvatos; Religious communities; Policy instruments; Direct subsidies; Tax incentives.

ENThis article provides comparative analysis of how most popular financial instruments of public policy are used in the public funding of religious communities in Lithuania and Latvia. It was attempted to identify connections between state support and the implementation of the goals of social and cultural policy. Lithuania see’s religious communities (primarily traditional) as an important actor in the social policy making, as it is written in various legal acts. Latvia does not postulate similar position so unambiguously. Lithuania in comparison with Latvia distinguishes in that it gives constant direct annual subsidies to the traditional religious communities. These subsidies consist of basic part and variable part, which on its turn is dependent upon the number of confession members. Direct subsidies for traditional religious communities in Lithuania are given, as it is officially named, for reconstruction of church buildings and for other needs. It is impossible to correctly identify, evaluate and especially to control connection between the spending of dotation money and implementation of the goals of social or cultural policy while “other needs“ are not defined more precisely. In Latvia there are no constant direct subsidies for religious communities with the exception of annual dotation for maintenance of Aglona shrine according to agreement with the Holy Seat. Financial support is given by concretely expressed ad hoc demand (maintenance of concrete church buildings, etc.). Tax incentives are mostly identical in Lithuania and Latvia. [From the publication]

• Equality principle and status of predominant religion (traditional religious denomination) in the Baltic States / Ringolds Balodis. Jurisprudencija. 2006, Nr. 12 (90), p. 103-107.
• Religious influence in policy-making: a case of sexual education in Lithuania / Augustė Nalivaikė. Viešoji politika ir administravimas. 2020, t. 19, Nr. 1, p. 126-138.