LTŠiame straipsnyje valiutų valdybos modelis analizuojamas, remiantis naujojo institucionalizmo, o konkrečiau – istorinio institucionalizmo prieiga. Naujasis institucionalizmas laikosi požiūrio, kad institucijos turi autonomišką, nepriklausomą poveikį. Dėl kelio priklausomybės reiškinio institucijos laikui bėgant turi tendenciją tapti stipresnės. Kita vertus, naujasis institucionalizmas susilaukė kritikos dėl to, kad sunkiai geba paaiškinti institucinę kaitą. Atsižvelgiant į šias diskusijas, straipsnyje aptariami tiek „save stiprinantys“, tiek „save silpninantys“ valiutų valdybų poveikiai. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kaip valiutų valdybos sąveikauja su kitomis nacionalinėmis institucijomis. Pristačius teorinius argumentus, nagrinėjami Estijos, Argentinos ir Lietuvos atvejai. Atskleidžiama, kad visais atvejais valiutų valdybos režimo populiarumas ilgainiui stiprėjo, o išorės šokai tik sustiprindavo pastangas jį išlaikyti. Tai lėmė „save stiprinantys“ poveikiai, didinę valiutų valdybos atsisakymo kainą: įsiskolinimas užsienio valiuta, makroekonominio stabilumo ir pasitikėjimo užtikrinimo funkcija, priežastinių įsitikinimų dėl valiutų valdybos kaip geriausio monetarinio modelio įsitvirtinimas. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Valiutų valdyba; Institucionalizmas; Currency boards; Institutionalism.
ENThis article analyses currency boards from the perspective of new institutionalism, namely historical institutionalism. New institutionalism holds the view that institutions have independent, autonomous effects on the social world. Once established, institutions tend to become stronger over time due to path dependency. At the same time, the new institutionalist literature has been criticized for either ignoring or not being able to properly account for institutional change. This article pays attention to both self-enforcing and self-undermining effects generated by currency boards. Furthermore, the interaction of the currency board regime with other national institutions is analysed. After laying out the theoretical arguments, this article empirically assesses them with the analysis of three cases of currency board regimes in Estonia, Lithuania, and Argentina. One of the findings is that currency boards tend to become more popular over time. This can be explained by several self-enforcing effects related to growing indebtedness in foreign currencies, currency boards’ role in ensuring macroeconomic stability as well as emerging the ideational consensus supporting the regime. [...]. [From the publication]