LTL. Truikio asmenybė savo manierų, aprangos, iškalbos, erudicijos, pasaulėžiūros, estetinės pasaulėjautos ir dvasingumo prasme buvo itin savita ir įvairiapusiškai iškalbinga, o savo išskirtiniu atsidavimu ir gyvenimu muzikos bei meno ir dvasių pasaulyje – artima M. K. Čiurlioniui. Straipsnyje siekiama išryškinti reikšmingesnius L. Truikio biografijos faktus, atskleisti jo kūrybinės asmenybės įvairiapusiškumą ir savitumą, apibūdinti jo kūrybą, pasaulėžiūrą, estetines pažiūras, aptarti pedagoginę veiklą, meninę įtaką kitiems. Siekiant požiūrio įvairiapusiškumo, remiamasi autentiškais paties L. Truikio pasisakymais, taip pat straipsnio autoriaus, asmeniškai pažinojusio dailininką, ranka bei į magnetofono juostą 1981-1986 m. užrašytais interviu su L. Truikiu ir 1981-2004 m. pokalbiais su kitais jo mokiniais ar artimiau jį pažinojusiais kultūros veikėjais (Z. Varnausku, N. Tumėniene, J. Savickiene, D. Eidukaite, A. Stasiulevičiumi), N. Tumėnienės užrašytais L. Truikio prisiminimais. Surinkti duomenys saugomi asmeniniame straipsnio autoriaus archyve. Autoriaus užrašyta L. Truikio kalba palikta autentiška, beveik netaisyta, ji fiksuota kasdienėje maestro namų aplinkoje ir yra visiškai neoficiali. Straipsnyje į L. Truikį mėginama pažvelgti ne tiek per objektyvius dokumentus ar objektyviai užfiksuotus įvykius, kiek stengiamasi atskleisti subjektyvius kitų žmonių įspūdžius, kuriuos jiems paliko tauri L. Truikio asmenybė.Reikšminiai žodžiai: Scenografija; Opera; Lithuanian scenographie; Opera in I half of XXth C.; Vydūnas; Čiurlionis M.K.; Blavatska J.; Roerich N.
ENLiudas Truikys is a creator born at the beginning of the century. The majority of artwork-related viewpoints of that time served as the starting point for the artist who interpreted them in his own way and approached them according to the emotional state of the second half of the 20th century. His name is inseparable from the definition of the synthesis of music and fine arts. However, his stenography suggestively encompassed none the less both philosophical and mystical issues and answers to them. Such a link between the questions and answers in one and the same scenography is an important feature of Truiky’s synthesis. The metaphysical unity of the question and the answer gives rise to a cathartic power of Truikys’ theatre. Impressed by it the spectator hears music in a different way and finds new interactions of its texts and subtexts. This widens the meaning of the plot considerably. Truikys’ stylistics has neither predecessors nor followers. When substantially reforming the principles of the opera interpretation Truikys surprisingly fit into the frame of a traditional stage “box”. It did not prevent the scenographer from exposing his ideas related to the infinity of time and space, on the contrary, it was favourable in terms of the artist’s aspiration. The light of Truikys’ scenography is music. He is concerned with the will of the conductor who evokes the powers of the theatre hidden in the score. When responding to this in visual forms, the metaphors of eternity and present moments, and the signs of infinite space and time get involved simultaneously.