LTStraipsnyje nagrinėjamas XVIII šimtmečio „Rytų Prūsijos“ regioninės istoriografijos indėlis į senprūsiškosios tapatybės formavimą. Autorius tikslina senprūsiškumo sąvoką ir parodo, kokie buvo šio tapatybės modelio pagrindiniai kaitos žingsniai XVIII amžiuje. Tai daroma analizuojant trijų skirtingoms kartoms atstovavusių Karaliaučiuje veikusių autorių – Michaelio Lilienthalio (1686–1750), Danielio Heinricho Arnoldto (1706–1775) ir Georgo Christopho Pisanskio (1725–1790) – darbus. Remiantis jų traktatais, straipsnyje atskleidžiama, kaip buvusioje Prūsijos hercogystės teritorijoje XVIII a. plėtojosi savita, nuo karališkosios Prūsijos ir nuo brandenburgiškosios Prūsijos atskira regioninė savimonė ir ja pagrįsta regiono praeities koncepcija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Brandenburgiškoji Prūsija; Karališkoji Prūsija; Istoriografija; Regioninė savimonė; Senprūsiškoji tapatybė; Brandenburgian Prussia; Royal Prussia; Historiography; Regional self-awareness; Old Prussian identity.
ENThe paper focuses on the contribution of regional 18th-century ‘East Prussian’ historiographyto the formation of an Old Prussian identity. The author specifies the concept of ‘Old Prussianism’,and reveals the main steps in the change in that model of identity in the 18th centurythrough an analysis of three authors who were active in Königsberg and spanned threegenerations: Michael Lilienthal (1686–1750), Daniel Heinrich Arnoldt (1706–1775) and GeorgChristoph Pisanski (1725–1790). On the basis of their treatises, the paper reveals how in the18th century, in the territory of the former Duchy of Prussia, a unique regional self-awarenessindependent of Royal (Polish) Prussia as well as of Brandenburgian Prussia was developing, aswell as a related concept of the past of the region. [From the publication]