Balto-Slavic and Indo-Iranian

LTArtimiausios baltų-slavų kalbų giminaitės yra albanų ir indų-iranėnų kalbos. Kaip ir armėnų bei trakų, jos yra sateminės kalbos, kurios kartu su graikų ir frygų kalbomis sudaro rytinę klasikinių indoeuropiečių kalbų dalį. Akivaizdus bendras šio arealo pakitimas yra sateminė palatalizacija, nepaveikusi graikų ir frygų kalbų. Indų-iranėnų kalbas nuo kitų sateminių kalbų atskyrė pastarosioms būdinga palatoveliarinių priebalsių depalatalizacija prieš sonantus. Indoeuropiečių prokalbėje skirti trejopi sprogstamieji priebalsiai: fortis, glotaliniai lenis ir paprastieji lenis – visi duslieji, pvz., *t [t:], *d [ť], *dh [t]. Klasikinėse indoeuropiečių kalbose (susiformavusiose atsiskyrus anatolų ir tocharų kalboms) lenis priebalsiai tapo skardžiaisiais [ʔd], [d], o fortis išliko duslūs [t]. Ši sistema geriausiai išlaikyta indų- iranėnų, baltų-slavų ir albanų kalbose. Kitas pakitimas, greičiausiai laikytinas indoeuropiečių tarmių ypatybe, yra *s virtimas *ṣ po *i, *u, *r, *k indų-iranėnų, baltų-slavų, albanų ir armėnų kalbose. Deja, šio pakitimo neįmanoma datuoti ir jis gali būti paveikęs bet kurią indoeuropiečių tarmių dalį. Jis galėtų paaiškinti ir ide. *s refleksą š hetitų kalboje. Didžioji dauguma specifinių baltų-slavų ir indų-iranėnų bendrybių yra ne inovacijos, bet archaizmai. Vadinasi, lyginant baltų-slavų ir indų-iranėnų kalbas galima rekonstruoti palyginti ankstyvą indoeuropiečių kalbų raidos etapą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų-slavų kalbos; Indų-iranėnų kalbos; Indo-europiečių kalbos; Istorinė fonologija; Istorinė morfologija; Balto-Slavic; Indo-Iranian; Indo-European dialects; Historical phonology; Historical morphology.

ENThe closest relatives of Balto-Slavic are Albanian and Indo-Iranian. Together with Armenian and Thracian, these are the satǝm languages, which together with Greek and Phrygian constitute the eastern part of Classic Indo-European. The obvious common development in this area is the satǝm palatalization, which did not affect Greek and Phrygian. Indo-Iranian was separated from the other satǝm languages by the depalatalization of palatovelars before resonants in the latter. Proto-Indo-European had a threefold distinction between fortis, glottalic lenis, and plain lenis obstruents, all of them voiceless, e.g. *t [t:], *d [ť], *dh [t]. In the Classic Indo-European languages (after their separation from Anatolian and Tocharian), the lenis obstruents became voiced [ʔd], [d], while the fortis remained voiceless [t]. This system was best preserved in Indo-Iranian, Balto-Slavic and Albanian. Another development that seems to be dialectal Indo-European is the retraction of *s to *ṣ after *i, *u, *r, *k in Indo-Iranian, Balto-Slavic, Albanian and Armenian. However, this retraction cannot be dated and may have affected any part of the Indo-European dialects. This may also explain the Hittite reflex š of PIE *s. The large majority of special correspondences between Balto-Slavic and Indo-Iranian are archaisms, not innovations. This is important because it implies that a comparison of Balto-Slavic with Indo-Iranian leads to a reconstruction of an early stage of Indo-European. [From the publication]

• Baltica & Balto-Slavica / Frederik Kortlandt. Amsterdam : Rodopi, 2009. xiv, 440 p.
• Balto-Slavic personal pronouns and their accentuation / Frederik Kortlandt. Baltistica. 2013, t. 48, Nr. 1, p. 5-11.
• Palatovelars before syllabic resonants : another look / Frederik Kortlandt. Baltistica. 2013, t. 48, Nr. 1, p. 13-17.
• Reconstructing Balto-Slavic and Indo-European / Frederik Kortlandt. Baltistica. 2014, t. 49, Nr. 1, p. 5-13.
• The Inflexion of the Indo-European o-stems in Balto-Slavic / Frederik Kortlandt. Baltistica. 2016, t. 51, Nr. 1, p. 87-96.