LTŠiaurės indoeuropiečių kalbose (germanų, baltų, slavų) buvo gausi antikauzatyvinių-inchoatyvinių veiksmažodžių klasė. Vienas pagrindinių šios klasės darybos tipų buvo denominatyviniai f ientyvai, padaryti iš būdvardžių ir, rečiau, iš daiktavardžių bei turintys reikšmę „tapti X“. Senojoje islandų ir senojoje slavų kalbose tokie denominatyvai turi nulinį šaknies vokalizmo laipsnį net tada, kai jie yra padaryti iš pamatinio laipsnio vardažodžių, pvz., s. isl. blautr “silpnas” → blotna “susilpti”, s. sl. gluxъ “kurčias” → o‑glъxnǫti “apkursti”. Tai yra akivaizdus archaizmas, o gotų ir baltų kalbose vartojama apofoninė invariacija, lengvai suprantama kaip naujadaras. Straipsnyje pristatoma daugiau nei 20 pavyzdžių ir rodoma, kad baltų kalbos paveldėjo darybos principą, pagal kurį intarpiniai ir -sta prezensai įgydavo nulinį laipsnį net tada, kai jie buvo daromi iš pamatinio laipsnio vardažodžių (pvz., lie. bjaũrus→ su‑bjùrti). Taip pat aptariama, kaip toks archajiškas darybos principas galėtų praversti nagrinėjant baltų kalbų žodžių etimologiją bei baltų kalbų žodžių šeimų priešistorę ir struktūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Indo-europiečių kalbos; Istorinė morfologija; Denominatyvai; Prezensai; Baltic; Indo-European; Historical morphology; Verb; Denominative; Ablaut.