Saussure’s Law, the nom. pl. in ‑ai, and the treatment of acute diphthongs in final syllables in Lithuanian

LTStraipsnyje nagrinėjamas lietuvių kalbos nom. pl. galūnių -ai (-aĩ) ir -i, -ie, (-ì, -íe) tarpusavio santykis, taip pat jų santykis su bendru šaltiniu – ide. įvardžių nom. pl. galūne *-oi. Teigiama, kad pirminė bl.-sl. forma buvusi *-ai su akūtu, perimtu pagal analogiją iš atitinkamos daiktavardžių galūnės *-ōs. Bl.-sl. *-ai, dėsningai virtusi slavų -i ir prūsų -ai, turi dvejopus ref leksus lietuvių kalboje. Fonetiškai dėsningas rezultatas matomas įvardžių ir daiktavardžių galūnėje -i(e), atsiradusioje pirminei *-ai virtus *̱ per spėjamą tarpinę stadiją *‑ɛi. Daiktavardžių galūnė -ai – morfologinio proceso rezultatas, kur a) *‑ɛi pakeista į *‑ai dėl kitų paradigmos formų su *-a- įtakos ir b) akūtas vėliau išnykęs galiniame skiemenyje. Antrasis žingsnis prieštarauja vyraujančiai nuomonei, pasak kurios, akūtiniai dvigarsiai galiniuose skiemenyse sukelia Saussure’o dėsnį ir išlaiko savo akūtą žemaičių tarmėje, pvz., ā kamieno es. l. formose 1 sg. sakaũ, 2 sg. sakaĩ (žem. sakâu, sak). Tuo tarpu straipsnyje teigiama, kad bendrinės kalbos veiksmažodžių galūnės -aũ, -aĩ istoriškai yra visai ne dvibalsiai, o kontrahuoti garsų junginiai, atsiradę po paveldėtosios nom. pl. galūnės *-ai „deakūtizacijos“ į -ai, vykusios prieš Saussure’o dėsnį. Šis aiškinimas, be to, leidžia teigti, kad ir kiti galinių skiemenų neakūtiniai dvigarsiai, visų pirma dat. sg. -ui (

ENThis paper addresses the relationship of the Lith. nom. pl. endings ‑ai (‑aĩ) and ‑i, ‑ie (‑ì, ‑ìe) to each other and to their common source, the PIE pronominal nom. pl. in *‑oi. It is argued that the Proto-BSl. preform was *‑ai, with acuteness analogically taken from the corresponding nominal ending *‑ōs. Proto-BSl. *‑ai, which developed regularly to ‑i in Slavic and to ‑ai in Old Prussian, had two reflexes in Lithuanian. The phonologically regular treatment is seen in the pronominal and adjectival ending ‑i(e), which developed from *‑ai to *‑ẹ̄ via the presumed intermediate stage *‑ɛi. The nominal ending ‑ai is a morphological treatment of the same sequence, with a) *‑ɛi remade to *‑ai under the influence of paradigmatically related forms in *‑a‑, and b) acuteness subsequently lost in a final syllable. The second step runs counter to standard opinion, which holds that underlying acute diphthongs in final syllables trigger Saussure’s Law and retain their acuteness in Žemaitian, as in the ā‑present forms 1 sg. sakaũ, 2 sg. sakaĩ (Žem. sakâu, sakā̂). It is maintained here, however, that the verbal endings that appear as ‑aũ and ‑aĩ in standard Lithuanian are not historically diphthongs at all, but contracted sequences that arose after the “de-acuting” of the inherited nom. pl. in *‑ai to ‑ai and before Saussure’s Law. A byproduct of this explanation is that other descriptively non-acute diphthongs in final syllables, notably the dat. sg. in ‑ui (

• Hittite and the Indo-European verb / Jay H. Jasanoff. Oxford : Oxford University Press, 2003. xiv, 270 p.
• Indo-European long vowels in Balto-Slavic / Miguel Villanueva Svensson. Baltistica. 2011, t. 46, Nr. 1, p. 5-28.