Simono Daukanto "Istorijos žemaitiškos" (1828-1834) rašybos lūžiai: diakritikai, geminatos, digrafai

LTStraipsnyje analizuojami dar neaptarti ryškūs S. Daukanto ortografijos pokyčiai. Medžiaga rinkta iš pirminio „Istorijų žemaitiškų“ (toliau – IƵ) rašymo sluoksnio; tie pavyzdžiai, kurie buvo vėliau taisyti, pateikiami forma, buvusia prieš pataisymą (atsižvelgta tik į momentinius taisymus). Pirmiausia aptariami iš Daukanto knygos „Išrašai iš knįgų apie etnografje“ žinomi diakritikai <–û, –ų, ô, –ù>, nediakritinis bei geminatos. Vėliau analizuojami naujai atsiradę diakritikai, dvibalsių ai, ei rašyba. Apžvelgiant IƵ rankraščio ortografiją, skiriamos daugiau ar mažiau sąmoningos Daukanto pastangos nuo tarsi savaiminio variantiškumo, nerodančio autoriaus intencijos modifikuoti. Sąmoningasis ortografijos modifikavimas IƵ labai išraiškingas: renkamasi ir persigalvojama, vėl renkamasi ir vėl perdaroma. Straipsnyje lentelėje pateikiami užfiksuoti užčiuopiamiausi ortografiniai Daukanto sprendimai. Didieji lūžiai – tai rašybos persigalvojimų kulminacijos, rodančios ypač aktyvius ortografinės Daukanto minties poslinkius. Galima skirti 5 didžiuosius lūžius, kurie suskaido IƵ rankraštį į 6 skirtingos dominuojančios ortografijos atkarpas. Rekonstruojamos bent trejopos paties Daukanto ortografijos nuostatos IƵ: tvirtas žinojimas; tvirtas persigalvojimas; ištįsęs abejojimas. Atkreipiamas dėmesys į Daukanto teksto srautą, kuris kartais primena šnekamąją kalbą. Straipsnyje atskirai aprašoma Daukanto kalbos politika, kuri vertinama iš dviejų perspektyvų: kalbos statuso (kalbos padėties, statuso visuomenėje) ir kalbos korpuso (konkrečių formų vartosenos, taip pat ir ortografijos).Reikšminiai žodžiai: Simonas Daukantas; Rašyba; Simonas Daukantas; Orthography.

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies