Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje : disertacija

LT2001 07 01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, iš esmės pakeitusiam santuokos ir šeimos teisinių santykių reglamentavimą, nebuvo nagrinėta santuokos sudarymo sąlygų teisinė reglamentacija, jų svarba ir kompleksinis pobūdis bei savitarpio ryšys su šeimos institutu. Atsižvelgiant į socialinių, ekonominių ir politinių permainų dinamiką, užsienio valstybėse vykstančią šeimos kūrimo formų transformaciją, sudarančią prielaidas šeimos deinstitucionalizacijai, Lietuvos įstatymų leidėjo bandymas suteikti teisinę reikšmę bendram gyvenimui neįregistravus santuokos (sugyventiniams), yra kontraversiškas, todėl reikalaujantis analizės, kurios šiuolaikinėje Lietuvos teisinėje literatūroje iki šiol nebuvo. Pažymėtina, kad užsienio valstybėse bendros praktikos adaptuoti teisę prie pasikeitusių socialinių realijų nėra, nors 2001 m. rugsėjo mėn. susikūrusi Europos šeimos teisės komisija (CEFL) palaipsniui siekia šio tikslo. Autorė kompleksiškai analizuoja santuokos sudarymo instituto teorines ir praktinio įgyvendinimo problemas, atskleidžiant prioritetines šeimos teisinių santykių sukūrimo formas, atitinkančias tarptautinės teisės aktus bei Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, kartu formuluojant pasiūlymus, mažinančius šeimos deinstitucionalizaciją.

ENSince the introduction of the new Civil Code of the Republic of Lithuania on 1 July 2001, which fundamentally changed the regulation of marriage and legal family relations, there have been no studies of the legal regulation of marriage contraction conditions, their importance and complex character and their significance and influence on the institution of the family. Taking into account the dynamics of social, economic and political changes and the transformation of family creation forms in foreign countries, which leads to the deinstitutionalisation of the family, the attempt of Lithuanian legislators to give legal value to cohabitation without registration of marriage (cohabitees or de facto couples) is controversial and in need of research, which has so far been lacking in the contemporary Lithuanian legal literature. It is noteworthy that there has been no common practice in other countries in regard to adapting the law to changed social realities, although the CEFL (Commission on European Family Law) was set up in September 2001 with the aim of working toward that goal. The author analyses the theoretical and practical problems of marriage contraction, revealing priority forms for establishing legal family relations conforming to international law and European human rights law practice. Recommendations are made on how to decrease the deinstitutionalisation of the family.