Периферийные говоры и особенности их исследования в Литве

LTPeriferinėmis tarmėmis paprastai laikomos tos tarmės, kurios labiau nutolusios nuo centrinės kalbos ploto dalies. Ypač šis terminas tinkamas lietuvių šnektoms, atskirtoms nuo Lietuvos teritorijos ir atsidūrusioms kitų kalbų veikiamoje aplinkoje ir dažnai – kitose valstybėse (Baltarusijoje ir Lenkijoje). Todėl į periferines tarmes žiūrėta kaip į mirštantį lietuvių kalbos plotą. Tokia buvo šio reiškinio vertinimo tradicija, atėjusi dar iš XVIII a. Rytų Prūsijos, kai ten buvo susirūpinta kuo daugiau užrašyti ir išsaugoti nykstančios lietuvių kalbos faktų būsimoms kartoms. Lietuvoje periferines šnektas daugiausia tyrė ir tiria Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Straipsnyje, remiantis istorine medžiaga, aptariamos tokio pasirinkimo priežastys. Apibūdinami kapitaliniai lietuvių dialektologijos darbai ir jų poveikis periferinių tarmių tyrimo rezultatams, naujausi tarmių tyrinėjimų poslinkiai. Kiekvieną savitesnę patarmę ar šnektą visuomenei Lietuvoje siekiama pristatyti trejopai – išleidžiant žodyną, tarminius tekstus (jei įmanoma, pateikti juos transkribuota ir garso įrašo forma) ir parengiant monografiją. Labai svarbu, kad tokiu būdu pirmiausia visuomenei būtų pristatytos periferinės lietuvių tarmės. Tikėtina, kad suintensyvėjęs tarmių žodynų ir tarmių tekstų publikavimas padės pamatą gretinamiesiems darbams kalbos lygmenimis, taip pat sudarys palankesnes sąlygas kalbų ir tarmių sąveikos reiškiniams tirti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarmė; Periferinė tarmė; Atlasai.

ENPeriphery dialects usually are considered to be dialects farthest away from the area of the central language. This term is especially suitable for Lithuanian subdialects separated from the territory of Lithuania and find themselves in an environment where other languages have an effect on them, and are often located in other countries. This is why periphery dialects are looked upon as a dying area of Lithuanian.This was the traditional evaluation of this phenomenon, which came from as far back as the 18th century from Eastern Prussia, when there were concerted efforts to record as much as possible and preserve the dying Lithuanian language for future generations. In Lithuania, periphery subdialects were most often researched and are researched by scientists from the Institute of the Lithuanian Language. This article discusses the reason for such a choice. The major works of Lithuanian dialectology are described, as are their influence on the results of periphery dialect research, and the newest shifts in dialect research. An attempt is made to introduce each distinct dialect or subdialect to the public in Lithuania in a threefold manner: by publishing a dictionary, dialectal texts (and if possible, provide them transcribed and with a sound recording) and preparing a monograph. It is hoped, that the increase in the publication of dialect dictionaries and texts will help in adding to the foundation for comparative language works , and also create better conditions for research on the phenomena of the interaction of languages and dialects.