XX a. tarpukario lietuvių vaikų periodikos komunikaciniai modeliai: vaikų literatūros premijos

LTStraipsnyje pristatoma XX a. tarpukariu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuotų vaikų literatūros konkursų bei jų laureatų kūrybos recepcija lietuvių vaikų žurnaluose. Tyrimo tikslas – nustatyti, kokį vaidmenį atliko tarpukario Lietuvoje leisti vaikų žurnalai įtvirtinant vaikų literatūros kūriniams teiktų premijų tradiciją bei stiprinant vaikų rašytojų statusą. Straipsnyje analizuojama, kaip konkursą ir jų nugalėtojus vertino skirtingi vaikų žurnalai, kokie institucijų ir adresato komunikacijos modeliai buvo kuriami bei kas lėmė jų pasirinkimą. Vaikų žurnalų pozicija organizuojamų konkursų ir premijuotų kūrinių bei jų autorių atžvilgiu vertinama analizuojant kiekybinius ir kokybinius kriterijus. Straipsnyje naudojamasi literatūros sociologijos teorinėmis prieigomis (Pierre’o Bourdieu), institucinės (Deniso McQuailo) ir naratyvinės komunikacijos (Seymouro Benjamino Chatmano) schemomis, specifiniais vaikų literatūros teoriniais aspektais (Emer O’Sullivan). Raudonojo Kryžiaus premijos už vaikų literatūros kūrinius buvo teikiamos ir Latvijoje, todėl straipsnyje pristatoma Lietuvoje vykusių konkursų ir jų laureatų kūrybos recepcija Latvijos periodikoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaikų literatūros laukas; Literatūrinės premijos; Lietuvių vaikų žurnalai; Raudonasis Kryžius; Institucinė komunikacija; Komunikaciniai modeliai; Field of children’s literature; Literary awards; Lithuanian children’s periodicals; Red Cross; Institutional communication; Models of communication.

ENThis article presents the first study of the reception of children’s literature contests (organised by the Lithuanian Red Cross in 1933–1939) and their winning entries in the Lithuanian children’s periodicals Žiburėlis (Flicker), Saulutė (Little Sun), Kregždutė (Little Swallow), Žvaigždutė (Little Star), and Vyturys (Skylark). With this study the author attempts to determine the role played by these periodicals in establishing the tradition of awards for children’s literature and in strengthening the status of children’s authors. In the article she examines which institutional and addressee communication models were created and what determined their choice. The study draws on the theoretical approach of sociology of literature (Pierre Bourdieu), institutional (Denis McQuail) and narrative communications (Seymour Chatman) schemes, and specific theoretical aspects of children’s literature (Emer O’Sullivan).The first to participate in the children’s literature discourse was the magazine Žiburėlis, published by the Lithuanian Red Cross. The magazine established an especially close correlative contact with its addressee – the child. The magazines Žvaigždutė and Vyturys became involved in this process to a much lesser degree – the communication they created balanced between neutral informing and correlative mediation. These periodicals manipulated the discourse about contests – by emphasizing their relationships with the award-winning writers they increased their symbolic capital. The other magazines did not enter the discourse around contests. The article also touches on the question of international communication by discussing the reception of children’s literature in the Latvian press. [From the publication]