Maironio kanonizacijos dinamika XX a. I pusės lietuvių literatūros kritikoje

LTStraipsnyje nagrinėjama XX a. I pusės Maironio kūrybos kritinės recepcijos įtaka šio rašytojo kanonizacijos procesui. Tiriama, kokie tekstiniai ir užtekstiniai veiksniai lėmė, kad nagrinėjamu laikotarpiu Maironis užėmė centrinę poziciją nacionalinės literatūros kanone. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama Maironio kanoninės pozicijos steigtis ir poeto kūrybos reikšminio kanono susiformavimas ankstyvojoje kritikoje (iki 1918 ). Antrojoje dalyje tiriama XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Maironio kanoninės pozicijos dinamika: tuo pat metu, kai modernistų grupei priklausantys kritikai dėjo pastangas dekanonizuoti Maironį ir jis palaipsniui prarado anksčiau įgytą poziciją aktualiajame kanone, vyresnės kartos kritikų ir bendražygių pastangomis, taip pat besiformuojančio lietuvių literatūros mokslo ir mokyklinės lietuvių literatūros programos dėka Maironis kaip tautinio atgimimo dainius įsitvirtino ilgalaikiame reprezentaciniame kanone, tapo centrine jo figūra. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Maironis; Kritinė recepcija; Literatūrinis kanonas; Maironis; Reception.

ENDrawing on the literary sociology principle that the position of a concrete author or text within a canon is the result of a socio-cultural selection process, this article seeks to determine which selection and communication factors and conditions led to the canonisation of the work of the Lithuanian national revival poet Maironis (1862–1932) in Lithuanian literary criticism of the first half of the twentieth century. Already during Maironis’s first period of canonisation, before the First World War, the dual nature of this poet’s assessment was evident in literary criticism: while professional literary critics considered Maironis’s contemplative, intimate lyric to be his strongest writing, they recognised that Maironis became a popular poet thanks to his patriotic poems. The identification of Maironis’s popular poetry’s role in the national revival as the essential criterion for evaluating his writing was emphasised by individuals not connected to literary studies – members of the Lithuania press; this determined the poet’s significance in the canon during the period under analysis. Although, following the restoration of statehood in 1918, younger critics began to question Maironis’s position within the contemporary literary canon, during the same period – in publications by the older generation of critics, in academic discourse and in school literature programs and textbooks – Maironis was both clearly established as a prophet of national revival and accorded the status of leading national classic. [From the publication]