Marcelijaus Martinaičio kultūros "meistravimas"

LTMarcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė, akademiniai etnologiniai interesai ir tautosakos ekspedicijų praktika, jo kūrybiško gyvenimo simboliniai gestai (gyvenamojo namo parsigabenimas iš gimtojo kaimo į Vilnių, pomėgis dirbti medį, meistriškas margučių skutinėjimas), jo rankraščių specifika – visi kartu šie aspektai pasirodo kaip vieno kultūros teksto elementai, kaip tas pats pasakojimas, kurį atidžiai ir integraliai skaityti leidžia hibridinis literatūros antropologijos metodas. Ši prieiga atveria galimybę mąstyti apie kultūros interpretavimo tropus, integraliai veikiančias raktines sąvokas, konceptualiuosius modelius. Taip skaitant Martinaičio tekstą, ryškėja jo giluminiai motyvai, kuriuos pačius ir jų raišką, tikėtina, gali paaiškinti moksliniame diskurse dar neįsitvirtinusi poetinės antropologijos kaip sinergetiško poezijos veikimo koncepcija. Martinaičio tekste nesunku atpažinti vyraujantį stilistinį motyvą – meistravimą. Figūratyviniai ir stilistiniai medžio skulptūrų, medinio epo „geno“, dirbinių, medžio dirbimo rankomis motyvai poezijoje, eseistikoje, socialinės ir simbolinės veikmės lauke byloja apie savitą autoriaus (t. y. biografinio gyvenimo autoriaus ir estetinio kūrinio organizacinio principo) buvimo kultūroje būdą, kurį Hannah Arendt įvardijo sąvoka homo faber. Manytina, kad ši meistraujančio žmogaus laikysena galėtų paaiškinti ir Martinaičio poetinių tekstų bei gyvenimo kūrybiškumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūros antropologija; Poetinė antropologija; Sinergetiškas poezijos veikimas; Mimezė; Homo faber; Meistravimas; Literary anthropology; Anthropological poetics; Synergistic effect of poetry; Mimesis; Homo faber; Craftsmanship.

ENFrom a theoretical perspective, literary anthropologists (e.g., Stephen Greenblatt, Clifford Geertz) view poems, letters, and social behavior as cultural documents that are valuable in their own right; their careful reading can unpack a certain image or trope that functions as a self-interpretive concept in a culture. Reading Martinaitis’s text in this way reveals the poet’s sociocultural and aesthetic stance. The author of the article proposes that this stance can be seen as an instance of anthropological poetics, which she defines as poetry’s synergistic working on aesthetic levels and within social life. She sees poetry, on the other hand, as one of numerous and equivalent cultural modes of being which are capable of compensating for actual social practices. The images of woodworking, carpentry, and craftsmanship appear repeatedly in Martinaitis’s text. Martinaitis crafts his poetic world like an ensemble of wooden sculptures or a collage of objects. The author comes to the conclusion that Martinaitis’s poetry functions as a substitute for an inherited cultural movement – the practice of craftsmanship. This enables her to discuss Martinaitis’s cultural stance using Hannah Arendt’s concept of homo faber. [From the publication]