The Historical experience of the twentieth century : authoritarianism, and totalitarianism in Lithuania

LTStraipsnyje siekiama peržiūrėti autoritarizmo ir totalitarizmo Lietuvoje priežastis, taip pat įvertinti jų svarbiausias charakteristikas ir pasekmes. Autoritarizmo priežastis galima suskaidyti į išorines ir vidines. Svarbiausi išoriniai faktoriai buvo teritoriniai-geografiniai pasikeitimai Europoje po Pirmojo pasaulinio karo ir ideologinis konfliktas tarp liberalių vertybių Vakarų Europoje ir Bolševikų Rusijos su visuotinės revoliucijos idėja priešakyje. Vidinė jaunos, ką tik iš carinės Rusijos išsivadavusios valstybės situacija irgi nebuvo palanki parlamentinei demokratijai plėtotis: didelė gyventojų dalis buvo neraštinga, visuomenė buvo etopolitiškai ir kultūriškai susikildžiusi, gyventojų politinė kultūra ir pilietiškumas buvo menki, liberalizmo ir demokratijos vertybės buvo populiarios tik inteligentijos tarpe. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo autoritarinis rėžimas vystėsi palaipsniui. Galima išskirti penkis rėžimo evoliucijos etapus. Laikotarpiu tarp 1926 m. gruodžio 17 d. ir 1927 m. sausio dominavo atvira diktatūra. Antras etapas 1927 m. vasaris – balandis išskirtinas, kaip vidinės kovos vyriausybėje tarp Krikščionių demokratų ir nacionalistų periodas. Trečiajame etape 1927 m. gegužę – 1929 m. rugsėjį krikdemai buvo pašalinti, o ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Voldemaras į savo rankas sutelkė daugelį galių. Laikotarpį tarp 1929 m. spalio ir 1939 m. kovo galima vadinti Smetonos rėžimo „aukso amžiumi“. Penktasis etapas tęsėsi nuo 1939 m. balandžio iki1940 m. birželio dėl tarptautinės ir vidinės situacijos blogėjimo Smetonos rėžimas liberalėjo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautininkų partija; Sovietinė okupacija; Hitlerinė okupacija; Autoritarizmas; Totalitarizmas.

ENThe article is aimed at discussing the reasons for authoritarianism and totalitarianism in Lithuania and assessing their main characteristics and consequences. The reasons for authoritarianism can be divided into external and internal. The main external factors were territorial-geographical changes in Europe after World War I and an ideological conflict between liberal values in Western Europe and Bolshevik Russia with the idea of a universal revolution. The domestic situation of a young state that had just liberated itself from Tsarist Russia was not favourable for the development of parliamentary democracy: many people were illiterate, society was ethno-politically and culturally polarised, people’s political culture and public spirit were poor, liberalism and democracy values were popular only among the intelligentsia. The 17 December 1926 revolution was followed by gradual development of authoritarianism. There were five stages of regime evolution. Open dictatorship dominated in the period from 17 December 1926 to January 1927. The second stage that lasted from February to April 1927 could be defined by an internal struggle within the government between the Christian Democrats and nationalists. In the third stage from May 1927 to September 1929, the Christian Democrats were removed, while Voldemaras, the prime minister and foreign minister, concentrated power in his hands. The period from October 1929 to March 1939 can be described as the “golden age” of Smetona's regime. In the fifth stage that lasted from April 1939 to June 1940, the international and domestic situation worsened and Smetona's regime became more liberal.