Komunikacinės kompetencijos raiška profesinio identiteto paieškoje

LTStraipsnyje siekiama pagrįsti komunikacinės kompetencijos aktualumą socialinio darbo profesinio tapsmo procese. Atsižvelgiama į sąvokos socialinis sąsajas su ekonomikos, politikos kryptimis ir prioritetais, socialinio darbo pokyčiais praktikoje, pabrėžiant komunikaciją kaip veiklos bei patirtinio mokymosi galimybę ir šaltinį. Remiantis teorinės ir empirinės analizės rezultatais analizuojamas pagalbos šeimai procesas, akcentuojant galimybę plėtoti komunikacinę kompetenciją individualios intervencijos procese ar grupėje. Straipsnyje laikomasi mokymosi paradigmos ir socialinio įgalinimo metodologinių nuostatų, išryškinančių aktyvaus ir atsakingo veikėjo poziciją, bendradarbiavimo reikšmę, lemiančias profesinės veiklos sėkmę. Straipsnio pradžioje aptariamas dinamiškas ir nuolat kintantis socialinio darbo kontekstas, lemiantis tarpasmeninės komunikacijos trukdžius ir problemas, pagrindžiama komunikacinės kompetencijos plėtotės būtinybė. Analizuojant mokymosi konstruoti įgalinantį santykį su šeima teorines galimybes, aptariamas patirtinio mokymosi procesas, apibūdinama jo struktūra, dalyvių tarpusavio komunikacija, lemianti turinio konstravimą, naujų žinių kūrimą. Remiantis J. Eidukevičiūtės (2013) disertacinio tyrimo rezultatais, išryškinamos empirinės profesinio identiteto formavimosi prielaidos, atskleidusios „pasilikimą“ pirminėje profesionalizacijos proceso fazėje. Aktualizuojant komunikacinės kompetencijos plėtotę pagalbos šeimai procese, išryškinami esminiai profesionalizacijos nuostatų realizavimo trukdžiai, nulemti socialinių darbuotojų ir šeimos, kaip kliento, komunikacijos problemų. Atskleidžiama eksperto praktiko arba supervizoriaus palydėjimo būtinybė patirtinio mokymosi procese, formuluojama įžvalga, kad toks palydėjimas įgalina praktiką pasitelkus refleksiją plėtoti savo, kaip socialinio darbuotojo, profesionalumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Profesionalizacija; Pagalbos procesas; Šeima; Komunikacinė kompetencija; Patirtinis mokymasis; Refleksija; Professionalization; Helping process; Risk family; Communicative competence; Experiantal learning; Reflextion.

ENThe article aims to justify the relevance of communication competence in the process of professional development. There is taken into consideration the conection of concept “social” with trends and priorities of economy and politicy, changes in social work practice, emphasizing the communication as possibility and source for professional action and experiential learning. On the basis of theoretical and empirical results of analysis there is discussed the helping process for the risk family and the possibility to develop the communication competence in the process of individual intervention or group intervention. At the first part of article the learning paradigm and social empowerment methodological guidelines, which emphasize the the position of active and responsible character and the meaning of collaboration which determine the success of professional activity. There is discussed the context of the social work, which impact interpersonal communication obstacles and arising problems, the necessity to develop communicative competence is emphasized. Analyzing theoretical assumptions for learning in practice construction with aim to develop empowering relationship with family, there is discussed experiential learning process, definition of its structure, reciprocal communication, construction of practice content, the creation of new knowledges. The results of qualitative research (Eidukevičiūtė, 2013) revealed the problems of communication between social worker and family as a client. Social worker with sufficient practical activity experience usually remains in the primary phase of help process – contact establishment. In one case family proactiveness is expected but it remains “invisible”. [...]. [From the publication]

• Edukologija / Education
• Sociologija / Sociology