Christians in late Pagan, and Pagans in early Christian Lithuania: the fourteenth and fifteenth centuries

LTŠiame straipsnyje nagrinėjama krikščionių padėtis pagoniškoje Lietuvoje ir pagonių padėtis krikščioniškosios Lietuvos pirmaisiais metais (iš esmės iki Žemaitijos krikšto, vykusio 1413–1417 m.). Nagrinėjant šį klausimą, būtinas bendresnis Lietuvos christianizacijos (XIII–XV a.) kontekstas, todėl straipsnyje paliečiami atitinkami įvykiai ir procesai. Autorius siūlo remtis grupinės analizės metodu, kuris leistų atskleisti atskirų Lietuvos kunigaikščių ir jų aplinkos žmonių darytą įtaką tiek „ilgai“ išlaikant pagonybę, tiek neskausmingai priimant naująjį krikščionių tikėjimą. Tokia eiga leidžia stebėti, kaip palaipsniui pačioje valdovų giminėje plėtėsi krikščionybės įtaka, galiausiai beveik natūraliai persvėrusi ir pakeitusi pagoniškąjį paveldą, kuris dar iki oficialaus Lietuvos krikšto jau buvo gerokai išsikvėpęs. Autoriaus manymu, „gyvenimo būdo“ diktuojami apsisprendimai gali kur kas geriau paaiškinti krikščionybės priėmimo/nepriėmimo dilemą negu didžiųjų politikos įvykių ir procesų analizė, kuri yra daugelio istorikų „duona kasdieninė“. Todėl krikščionių tikėjimo priėmimą, įvykusį Lietuvoje XIV a. pabaigoje, derėtų aiškinti ne tik, o galbūt ir ne tiek, politikos kūrimo ypatybėmis, kiek tuo, kad tuo metu prie valstybės vairo stojo nauja valdovų (Jogailos ir Vytauto) karta, kuri nuo savo tėvų skyrėsi mentalitetu. Šio virsmo požiūriu svarbi yra krikščionių egzistencija pagoniškoje Lietuvoje, visų pirma Vilniuje ir Kernavėje. Manytina, kad būtent šie žmonės prisidėjo prie to, kad krikščioniškasis pasirinkimas buvo ne tik priimtas, bet ir be didesnių sukrėtimų įgyvendintas (autoriaus manymu, Dlugošo tapomi pagonių šventyklos Vilniuje griovimo ir stabų daužymo vaizdai yra veikiau literatūrinės išmonės, bet ne realiai 1387 m. nutikusių įvykių atspindžiai).Autorius siūlo pagonis visų pirma suvokti kaip nekrikštytus žmones. Tačiau vadinti „pagonimis“ žmones, kuriuos sutiko savo misijos Lietuvoje metu Jeronimas Prahiškis, yra ne visai adekvatu. Šio misionieriaus patirtis Lietuvoje siūloma vertinti ne kaip susidūrimą su „grynąja“ pagonybe, o kaip patekimą į sinkretinę aplinką, kuriai uolusis misionierius turėjo daug priekaištų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jeronimas Prahiškis; Krikščionys; Pagonybė, krikščionėjimas, krikštas, katalikybė, LDK, valdovas, kunigaikštis, Jeronimas Prahiškis; Pagonys; Christians; Jerome of Prague; Paganism, Christianization, baptism, Catholicism, Grand Duchy of Lithuania, ruler, duke, Jerome of Prague; Pagans.

ENThis paper deals with the issue of the presence of Christians and pagans in pagan (13th century to 1387) and early Christian Lithuania (from 1387 to the early 15th century). The author proposes to use a group-oriented approach to deal with the question of the political decisionmaking process of accepting or not accepting the Christian faith. It is his contention that the personal "life style" preferences of individual dukes and their entourage were much more decisive than large-scale political calculations that have been given much attention by historians. This approach helps explain the incremental rise of Christianity within the ruling house, which carried the day when new rulers with a different mentality (Grand Duke Jogaila first) came to the helm of the state. The Christian presence was felt most in Vilnius, and to some degree also in Kernavė. Their arrival (from Livonia and Rus’) was encouraged by the pagan rulers of Lithuania to satisfy their need for a skilled workforce. The settlers certainly contributed to the final conversion of Lithuania initiated in 1387, by making the Christian influence a permanent factor and an attractive option. Pagans in Lithuania did not form a coherent religious group; that is why there was no opposition from them when the grand-ducal decision and the council of the boyars became the new rule of the land. Pagans could be encountered in Žemaitija in the early 15th century. Technically, they should be understood as non-baptised people. To treat as "pagan" those people who practised folk ways is problematic, as the excursus on the experiences of Jerome of Prague (c. 1369–c. 1440) shows. The general situation, even very close in the wake of the conversion, might be conceived as one of syncretism, which was the order of the day for people from the lower strata and living far away from churches for many centuries to come. [From the publication]