LTRecenzijoje aptariama 2012 m. išleista meno istorikės Jolitos Mulevičiūtės knyga "Besotis žvilgsnis. Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914". Knygą sudaro keturios dalys. Lietuvos dailės ir kultūros priežiūros mechanizmų bei vizijų pokyčius XIX a. II pusėje atskleidžianti monografija gali būti vertinama, kaip esmingai keičianti paradigmas. Knygoje gvildenami skirtingi, neretai jau anksčiau iškelti klausimai, tačiau čia jie permąstomi naujai. Tokios tyrimo prieigos tikslas – Pirmojo pasaulinio karo priešaušryje atrasti sprogstančio modernizmo užuomazgas politine ir ekonomine prasme apribotuose Rusijos imperijos Šiaurės vakariniuose regionuose. Vizualiosios kultūros aplinka rekonstruojama remiantis gausiais pirminiais šaltiniais. Analizuojamą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meną autorė pristato, kaip erdvę idėjų raiškai. Didelis dėmesys skirtas fotografijai, aiškinama, kaip fotografija kūrė realybės efektą. Žvelgiant iš istoriko perspektyvos, leidinio trūkumas – išryškėjantis tam tikras priešiškumas masinei kultūrai. Trūksta gilesnės socialinio konteksto analizės. Taip pat autorė nepolemizuoja su kitais Rusijos imperijos tyrinėtojais, teigiančiais, kad XX a. pradžioje atvirukai, kartu su kitais menkaverčiais vaizdais, taip pat buvo masinės kultūros formavimo instrumentai.Reikšminiai žodžiai: Dailė; Jolita Mulevičiūtė; Lietuvių kultūra; Menas; 19 amžius; 19 amžius; Art; Jolita Mulevičiūtė; Lithuania; Lithuanian culture; 19th century; XIX c.