Society without a civil registry (1918-1940) : outcomes and consequences

LT1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje nebuvo valstybinės civilinės būklės aktų registracijos, t.y. teisę registruoti gimimo, jungtuvių ir mirties aktus turėjo tik valstybės pripažintų tikybų dvasininkai. Tokia situacija kėlė daug keblumų negausių „nepripažintų“ bendruomenių tikintiesiems, nereligingiems piliečiams. Straipsnyje analizuojamas skirtingoms politinėms jėgoms atstovavusių vyriausybių požiūris į civilinę metrikaciją; aiškinamasi, kokias išeitis iš susidariusios padėties rado visuomenė, – būtent kaip, nesant civilinės būklės aktų valstybinės metrikacijos sistemos, „nepripažintų“ bendruomenių tikintieji ir nereligingi gyventojai vis dėlto tuokdavosi, įteisindavo vaikus ir laidodavo mirusiuosius; taip pat aptariamos bažnytinės metrikacijos vyravimo pasekmės. Visos 1918–1940 m. Lietuvos valstybę valdžiusios dešiniosios bei kairiosios politinės partijos įvertino civilinės metrikacijos įvedimo svarbą – visos žadėjo ir ruošėsi priimti ją reglamentuojančius įstatymus. Labiausiai tai daryti vertė padėtis, kai dalis piliečių neturėjo galimybės registruoti civilinės būklės aktų, ir tai, kad valstybė ir Bažnyčia skirtingai traktavo juridinius aktus (faktiškai sprendė su katalikų jungtuvėmis susijusias bylas ir nepripažino Klaipėdos krašte ar užsienyje sudarytų civilinių santuokų). Tad šioje srityje buvo subrendusi krizė, konfliktas anksčiau ar vėliau turėjo būti sprendžiamas. Vis dėlto iki 1940 m. civilinės metrikacijos įstatymai nebuvo priimti, tai lėmė ir aktyvus Katalikų Bažnyčios priešinimasis, ir religiniu požiūriu gana vienalytės visuomenės daugumos pozicija.Civilinės metrikacijos nebuvimas skatino juridinį nihilizmą – ieškota būdų apeiti įstatymus, kurti precedentus arba tiesiog nepaisyti galiojančių įstatymų normų, laukiant jų pakeitimo. Kita vertus, įsisenėjęs ažiotažas dėl civilinės metrikacijos, du dešimtmečius trukęs ginčas (nuolat kurstomas partinėje spaudoje ir liaudžiai skirtose brošiūrose, kunigų pamoksluose) radikalizavo visuomenę, ypač inteligentiją. Atsirado ir sėkmingai išaugo Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugija, steigusi skyrius ir civilines kapines miesteliuose, kaimuose. Jos skatintos iniciatyvos – civilinės santuokos Klaipėdos krašte ar užsienyje, laisvamanių kapinių steigimas – buvo reti reiškiniai, išimtys. Vis dėlto jų buvimas liudija socialinius pokyčius – tradicinės konservatyvios katalikiškosios kultūros liberalėjimo tendenciją. Bažnytinė metrikacija gal ir nebuvo svarbiausia tokios tendencijos priežastis, vis dėlto – vienas veiksnių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Civilinė metrikacija; Bažnytinė metrikacija; Santuokos registravimas; Civil registry; Acts of civil status; Church registration; Civil marriage.

ENThis paper analyses the resulting legal situation in the Lithuanian Republic in 1918–1940 when only the clergy of state-recognised religions registered acts of civil status (births, marriages and deaths). This situation created many problems for the small number of believers of "unrecognised" religions, and non-religious citizens. This paper investigates the different approaches to civil registration by the political forces representing the government. It attempts to explain what solutions society found from the resulting situation, that is, how in the absence of a state registration system of civil status, believers of "unrecognised" communities and the non-religious population nevertheless married, registered children and buried their dead. The consequences of the dominance of Church registration are also discussed. All the right and left political parties that ruled the Lithuanian state recognized the importance of the introduction of civil registration: all of them promised and prepared to adopt laws to regulate it. However, by 1940 these laws were not adopted. This was determined by the active opposition by the Catholic Church, and from a religious point of view the quite homogeneous position of the majority of society. The dominance of Church registration radicalised the part of society that was dissatisfied with this, especially the intelligentsia. The "Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugija" (Lithuanian Libertines Society) appeared and grew, its initiative spread to establish civil marriage in the Klaipėda region and abroad, and to establish a cemetery for libertines (freethinkers). Although such events were rare, their presence indicates a social change: the trend towards the liberalisation of traditional conservative Catholic culture. [From the publication]