LTLazūnų šnekta buvo lietuvių kalbos periferinė šnekta, nutolusi į pietryčius už Lietuvos Respublikos sienos Baltarusijoje, Gardino srityje, Vijos rajone. Nors šnekta ilgą laiką kontaktavo ir pamažu tirpo supama slavakalbės aplinkos, ji kalbos istorijoje išlieka kaip viena archajiškiausių rytų aukštaičių vilniškių šnektų. Monografiją sudaro Lazūnų apylinkių vietinės lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos sandaros aprašas. Įvadinėje knygos dalyje aprašoma Lazūnų parapijos ir apylinkės geografinė padėtis, krašto istorija nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio. Pateikiami kaimų vardai bei jų etimologija, ten gyvenusių lietuvių skaičius. Iškeliamos pagrindinės lietuvių šnektos nykimo priežastys. Pristatomi svarbiausi Lazūnų krašto bei šnektos tyrėjai ir jų darbai. Fonetikos dalyje detaliai išdėstomos būdingosios Lazūnų šnektos vokalizmo ir konsonantizmo ypatybės. Aptariami dėl glaudžių saitų su slavų kalbomis atsiradę šnektos garsyno pakitimai. Apibūdinami vieni iš pagrindinių prozodijos elementų - kirtis ir priegaidė. Morfologijos dalyje išsamiai aprašomos visos kalbos dalys, atkreipiamas dėmesys į išlaikytas atchajiškas jų ypatybes ir neseniai atsiradusius naujesnius reiškinius. Teiginiai gausiai iliustruojami autentiškais šnektos pavyzdžiais.Reikšminiai žodžiai: Rytų aukštaičiai vilniškiai; Tarmė; Lietuvių šnekta; Lazūnai; Subdialect; South-Eastern Lithuanian subdialect; Lazūnai.