«Мы до упразднения нашего решительно ни в чём не виноваты»: касацыя кляштараў бенедыктынак у Мінскай і Гродзенскай губернях у ХІХ ст.
LTStraipsnyje nagrinėjama Minsko ir Gardino gubernijų Slanimo, Drohičino, Minsko ir Nesvyžiaus benediktinių vienuolynų istorija XIX a. Pagrindiniai šio tyrimo šaltiniai – Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Minsko ir Gardino padaliniuose saugojami dokumentai. Publikacijoje analizuojama bendrakonfesinė carinės valdžios politika vienuolijų ordinų ir jų pastatų kompleksų atžvilgiu. Nustatyta, kad benediktinių vienuolynų uždarymas vykdytas tarpiniais etapais (ne tik pagrindinių uždarymų periodais). Pirmasis buvo uždarytas Slanime (1850 m.), antrasis – Drohičine (1856–1864 m.), trečiasis – Minske (1871 m.). Vėliausiai uždarytas seniausias – Nesvyžiaus vienuolynas (1877 m.). Remiantis archyviniais dokumentais ir mokslo publikacijomis, pateikiama kiekvieno šių vienuolynų uždarymo proceso eiga. Padaryta išvada, kad benediktinių vienuolynų naikinimas nebuvo pagrįstas rusų valdžios nusistatymu prieš ordiną, jis vykdytas pamažu pagal antikatalikišką politiką. Nustatyta, kad likvidavus vienuolynus valdžiai kildavo Romos katalikų bažnyčios nekilnojamojo turto panaudojimo klausimas. Publikacijoje atskleidžiami su kiekvienu vienuolynu susijusių problemų sprendimo būdai, pvz., perdavimas stačiatikių, švietimo ar karo institucijų žinion. Taip pat atskleidžiama tolesnė statybų raida juos uždarius XIX a. pab.–XX a. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Benediktinių vienuolynų uždarymas; Gardino gubernija; Katalikų bažnyčia; 19 amžius; Minsko gubernija; Moterų vienuolijos; Okupacija; Rusijos imperinė politika; Vienuolynai; Catholic Church; Closters; Grodno (Hrodna) Governorate; Lithuanian XIX c. history; Minsk Governorate; Occupation; Russian imperial policy; Sisters monkhood; The dissolution of Benedictine Sisters monasteries.
