Уклонение от имущественных обязательсв как преступное деяние : проблема разграничения уголовной и гражданской ответственности

LTStraipsnyje nagrinėjama aktuali teorinė ir praktinė problema atribojant civilinę ir baudžiamąją atsakomybes už prievolių išvengimą apgaule. Minėta veika kriminalizuota net trijose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXVIII skyriaus normose, įskaitant sukčiavimą. Turint galvoje tai, kad prievolės nevykdymas pirmiausia sukelia civilinę atsakomybę, būtina aiški teisinė koncepcija, kuri nubrėžtų baudžiamosios atsakomybės taikymo už šią veiką kriterijus. Autorius, pabrėždamas tradicinio požiūrio į minėtos problemos sprendimą nepakankamumą, analizuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kaip kasacinės institucijos nutartis, atrenka tuos argumentus, kurie leidžia pagrįsti išvadą, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas pateisinamas. Autoriaus nuomone, Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikui bėgant įsigali požiūris, kad svarbiausiu kriterijumi atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybes už turtinių prievolių išvengimą tampa klausimas, kiek įtariamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (ar skolininkas nuslėpė savo tapatybę, ar sudarė fiktyvią ar dirbtiną nemokumo padėtį, ar jis argumentuoja savo atsisakymą vykdyti prievolę fiktyviais dokumentais ir t.t.). Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atstatymo neperspektyvumas, sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal atitinkamus LR BK straipsnius yra pagrįstas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Turtinių prievolių išvengimas; Sukčiavimas; Apgaulė; Evasion of property obligation; Fraud; Deception.

ENThis article examines the current theoretical and practical problem of limiting civil responsibility for the obligation to avoid fraud. This activity is criminalised in three norms of the penal code of the Republic of Lithuania XXVIII, including swindling. Bearing in mind that not fulfilling the obligation is most importantly a civil responsibility, it is necessary to have a clear legal concept which describes the application of the criteria for penal responsibility for this act. The author outlines the inadequacy of the traditional point of view in solving this problem, analyses the Supreme Court of Lithuania as a cassation institution decree picks the relevant arguments that allow the fundamental conclusion that the act oversteps the limits of civil law relations and the valid application of penal responsibility. It is the author’s opinion that increasingly, a certain attitude has been creeping into criminal law theory and court practice in Lithuania that the most important criteria limiting penal and civil responsibility for avoiding fraud becomes an issue when a suspect knowingly reduced the lender’s options of restoring his breached right by way of civil process means (did the debtor conceal his identity, create a fictional or artificial claim of being unable to pay, produce false documents to argue that he did not commit fraud, etc.) In cases where the lender’s prospects for restoring his rights are poor as a result of the fraud being committed in full knowledge of such, it is held that the act falls outside the limits of civil law and the application of penal responsibilities in accordance with the relevant articles of the Penal Code of Lithuania.