Baudžiamosios ir civilinės atsakomybės takoskyra turtinių prievolių išvengimo bylose

• Delimitation between civil and criminal liability for evasion of property obligation
• Delimitation between criminal and civil liability for evasion of property obligation

LTStraipsnyje nagrinėjamos civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už prievolių išvengimą apgaule atribojimo problemos. Minėta veika numatyta net trijose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXVIII skyriaus normose, įskaitant sukčiavimą. Tokia padėtis reikalauja aiškios koncepcijos, ką reiškia išvengti turtinės prievolės ir kokie yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Autorius, pabrėždamas tradicinio požiūrio į minėtos problemos sprendimą nepakankamumą ir analizuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kaip kasacinės institucijos nutartis, atrenka tuos argumentus, kurie leidžia efektyviai spręsti minėtą problemą. Autoriaus nuomone, Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikui bėgant įsigali požiūris, kad svarbiausiu kriterijumi atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybes už turtinių prievolių išvengimą tampa klausimas, kiek įtariamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (ar skolininkas nuslėpė savo tapatybę, ar sudarė fiktyvią ar dirbtiną nemokumo padėtį, ar jis argumentuoja savo atsisakymą vykdyti prievolę fiktyviais dokumentais ir t.t.). Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atstatymo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal LR BK 182, 186 arba 179 straipsnius yra pagrįstas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Turtinių prievolių išvengimas; Sukčiavimas; Apgaulė; Evasion of property obligation; Fraud; Deception.

ENThe article deals with the relevant theoretical and practical problem of delimitation between criminal and civil liability for evasion of property obligation by means of deception. The latter criminal act involves three legal norms, including fraud, provided for in Chapter XXVIII of the Criminal Code. Such state of legal regulation calls for the development of a clear concept of evasion of property obligations, as well as searching for the criteria of its distinction from a civil delict. The author gives an overview of the traditional concept of delimitation between civil and criminal liability and analyses the examples of decisions passed by the Supreme Court. The author concludes that the evasion of property obligation is considered as a criminal act only if a perpetrator, by means of deception, deprives a victim of a real possibility to protect his property rights in civil proceedings. The examples of such deprivation are false insolvency of a debtor, concealment of a debtor’s identity, forged evidence of fulfilling the obligation. In the event where the creditor’s right of restoration is obstructed by intentional actions of the debtor, it shall be regarded to have crossed the limits of civil liability relations and that the application of criminal liability in line with Articles 182, 186 or 179 of the Criminal Code is grounded.