Pejzaż litewski w polskiej poezji Wilna (lata międzywojenne)

• Lietuvos peizažas Vilniaus lenkų poezijoje (tarpukario laikotarpis)
• Lithuanian landscape in Polish poetic depictions of Vilnus (inter-war years)

LTStraipsnis pagrįstas Eugenijos Kobylińskos, Wandos Dobaczewskos, Kazimieros Iłłakowiczównos, Czesławo Miłoszo, Teodoro Bujnickio ir kitų tarpukario Vilniaus poetų kūrinių interpretacijomis, - jomis siekiama atskleisti esminius lietuviškojo peizažo bruožus bei pagrindines vaizdavimo tendencijas. Atkurdami Vilnijos kraštovaizdžius, lietuvybę autoriai traktuodavo kaip pastovią vertybę, gamtos ženklais įkomponuotą į kuriamą erdvę. Po 1918 metų buvo suvokiama, kad šis peizažas yra jau suskaldytas, ir tai manifestuota įvairiais poetinės raiškos būdais. Lietuva, esanti už demarkacinės linijos, tapdavo jau „kitokia“, „svetima“, tačiau tuo pat metu liko atvira poetinei integracijai. Todėl vaizduojamoji erdvė galėjo peržengti politines sienas (Iłłakowiczówna, żagarininkai). Kita vertus, toks integralumo siekis dažnai būdavo projektuojamas į tradicines, nuo Liublino unijos besidriekiančias „polonocentristines“ nuostatas, kurios negalėjo būti aprobuojamos ar suprastos lietuvių. Vis dėlto nežiūrint į aptvarus, kuriuos rentė nacionalistinės ideologijos ir į barjerus, aštriai iškilusius erdvėje, turinčioje savo kultūrinę ir geografinę tapatybę, tuometinė Vilniaus poezija didžiąja dalimi stimuliavo vienybės pojūtį – formavo koncepciją apie daugiakalbės paribio literatūros kraštovaizdžių polifoninę struktūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lenkų literatūra, XX a.; Lietuvių-lenkų literatūriniai ryšiai; Paribio literatūra; Poetinis peizažas; Tarpukario laikotarpis; Tarpukaris; Vilnius; Borderlands literature; Inter-war period; Interwar period; Lithuanian-Polish Literary Relations; Lithuanian-polish literary relationships; Poetic landscape; Polish literature, 20th century; Vilnius.

ENThis article, based on the works of Eugenia Kobylińska, Wanda Dobaczewska, Kazimiera Iłłakowiczówna, Czesław Miłosz, Teodor Bujnicki, and others, presents an interpretation of the general tendencies of the role of Lithuaninan landscapes in inter-war poetic depictions of Vilnius. In reproducing the Vilnian landscape, ‘Lithuanianness’ was figured as a constant quality, inscribed in space by symbols of nature. The consciousness of this landscape’s post-1918 rupture was expressed in many ways and using various literary devices. The Lithuania on the other side of the border became ‘different’ and ‘Other’, but this in turn generated the possibility of poetic attempts at unification. This is why the spaces evoked by the landscape could transcend the political border (as in Iłłakowiczówna or the Żagary group). However, as this unification referred to the ‘Polonocentric’ heritage of the Union of Lublin, it could find neither approval nor understanding on the Lithuanian side. Nevertheless, despite the two-fold barrier of nationalist ideologies on the one hand, and on the other, the strict division of an area which, in many ways, possessed its own cultural and geographic identity, much of Vilnian poetry of those years strengthened these feelings of unity and introduced its perception of the landscape into the polyphonic structure of the multilingual literature of the borderlands. [From the publication]