Vilniaus svajonė ir tikrovė moterų akimis

LTStraipsnyje siekiama atskleisti, kaip prieškario moterys, visų pirma rašytojos, žiūrėjo į Vilniaus klausimą. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos klausimų 1920-1939 m., kai Vilnius priklausė Lenkijai. Autorė kvestionuoja paplitusią nuomonę, jog Lietuvos moterys aktyviai nesireiškė politinėse tarpukario diskusijose ir pateikia pavyzdžių, liudijančių, jog jos demonstravo aiškias nuostatas šiuo klausimu. Straipsnyje daugiausia remiamasi rašytojos Aldonos Liobytės ir istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės atsiminimais apie darbą lenkiškoje mokykloje Vilniuje 1939-1940 m., grąžinus šį miestą Lietuvai. Susidūrusios su atviru moksleivių priešiškumu ir net streiku, šios moterys turėjo subtiliai stengtis integruoti tautines mažumas į Lietuvos visuomenę. Autorės nuomone, ir mokytoja (Liobytė), ir inspektorė (Daugirdaitė-Sruogienė), pasiųstos vykdyti Lietuvos švietimo politikos, išeitį iš sudėtingos psichologinės, socialinės, pedagoginės situacijos rado pasikliaudamos savo drąsa ir išmintimi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Moterys; Rašymas; Vilnius; Women; Writing.

ENThe article analyses the position of women, primarily writers, on the issue of Vilnius, which was one of the major Lithuanian foreign policy issues between 1920 and 1939 (when Vilnius belonged to Poland). The author challenges the prevailing opinion that Lithuanian women failed to play an active role in political discussions which took place between the two World Wars and presents examples proving that women displayed rather strong views on the issue of Vilnius. The article focuses on the recollections of two women - writer Aldona Liobytė and historian Vanda Daugirdaitė-Sruogienė - about their work in the Polish schools of Vilnius in 1939-1940, i.e. after it became part of Lithuania again. The author argues that, as they were confronted with open hostility and even a strike staged by female Polish students, the two women actually had to resort to the tactics of "high" politics of integrating ethnic minorities into Lithuanian society. The author concludes that a teacher (Liobytė) and a school principal(Daugirdaitė-Sruogienė), managed to overcome psychological and pedagogical challenges they had faced by relying on their personal courage and ingenuity. [From the publication]