Fenomenologija ir literatūra (patirties fenomenologija Sauliaus Tomo Kondroto apsakyme "Senas namas")

LTŠio straipsnio tikslas – tyrinėti fenomenologijos taikymo literatūros analizei galimybes. Aptariama, kokie aspektai svarbiausi, taikant fenomenologinį metodą literatūros interpretacijai; toliau pateikiamas pavyzdys, kaip fenomenologiškai galima analizuoti Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „Senas namas“. Fenomenologija teigia „grįžimą prie pačių daiktų“. Tam privalu išsivaduoti nuo mus kaustančių prietarų, kurie neleidžia tų daiktų pamatyti. Susilaikydami nuo savaime suprantamos daiktų tikrovės postulavimo arba apeliavimo į autoritetus, mes galime susitelkti ties daiktų reikšmėmis; vengdami skirstyti daiktus į tikrus ir netikrus, objektyvius ir subjektyvius, atsigręžiame į daiktų patirtį. Fenomenologiškai žvelgiant, literatūra nėra ir negali būti objektyvaus pasaulio atspindys, todėl (1) turime išsivaduoti nuo psichologistinių, istoristinių ar objektyvistinių prielaidų. (2) Literatūra yra dalykas, kuri suvokiama patirtyje, todėl literatūros patirtis neįmanoma be skaitymo. (3) Literatūrinės tikrovės autonomiškumas įgalina patirti kaip esatį tai, ko nėra; tai įmanoma tik įjungus skaitytojo vaizduotę. (4) Literatūrinio pasaulio aprašymas atsiveria kaip pasakotojo arba personažo patirties pasaulis. Šis yra duotas skaitymo akto dėka, kuriame aktualizuojamas literatūrinis pasaulis. Kito patirties perspektyvoje – savo asmeninė patirtis. Pasakojimas puikiai parodo sinestetinių juslių, esamybės ir nesamybės, laiko ir erdvės, skirtingų laiko modusų, mano ir kito savijautos susipynimą pasakojamoje dabartyje. Toks aprašymas iliustruoja fenomenologinę intencionalios sąmonės sampratą. [Iš leidinio]

ENThis article discusses the application of phenomenological method to literary analysis. The example used is a phenomenological analysis of Saulius Tomas Kondrotas’ story “Senas namas” – “Old House”. Phenomenology says, “return to the things themselves”. To do this it is necessary to liberate ourselves from oppressive superstitions that prevent us from seeing things as they really are. Refraining from self-evident postulations about the reality of objects, we can focus on the meaning of the objects; without classifying objects as real or unreal, objective or subjective, we turn to the objects’ experience. Phenomenologically speaking, literature is not and cannot be a reflection of the objective world, therefore: (1) We must avoid psychological, historical or objectivist assumptions. (2) Literature is an object that is experienced through reading. (3) The autonomy of literary reality empowers one to experience as reality that which does not exist; this is done by the reader’s imagination. (4) The literary depiction of the world is presented as the narrator’s or character’s world of experience. This is possible due to the reading process, in which one internalises the literary depiction of the world. The experience of someone else becomes the reader’s experience. The act of narration perfectly demonstrates the melding of synæsthetic senses, being and non-being, time and space, different tense modes, ego and id feelings, in the narrative present. Such writing illustrates the phenomenological concept of intentional consciousness. [From the publication]