LTXVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikams didelės įtakos turėjo humanizmo ir Renesanso idėjos, todėl jie ėmė remti įvairius kūrėjus, tarp jų ir istoriografus. Kai kurių didikų dvarai laikui bėgant tapo istoriografijos centrais. Šiame straipsnyje tiriama, kaip vyko šis procesas, koks buvo istoriografų ryšys su juos rėmusiais didikais, kuo pasižymėjo istoriografų kūryba didikų dvaruose. Dėmesys telkiamas į LDK didikų Olelkaičių–Sluckių, Chodkevičių, Hlebavičių, Radvilų ir Lenkijos didikų Kmitų dvarų istoriografus. Remiamasi išlikusiais jų kūriniais. Galima konstatuoti, kad XVI a. LDK didikų dvarų istorikais dažniausiai būdavo lenkai. Tarp jų buvo nemažai Lietuvos valdovo sekretorių. Mada savo dvaruose turėti istoriografus į LDK atėjo iš Lenkijos. Pirmieji LDK didikai, perėmę šią madą, buvo Radvilos. Istoriografus su jų mecenatais siedavo klientiniai ryšiai. Mecenatai leisdavo kūrėjams apsistoti savo dvare, materialiai aprūpindavo, leisdavo naudotis savo archyvais, o istoriografai atsilygindavo savo kūryboje pašlovindami mecenatus ir jų gimines. Olelkaičių–Sluckių proteguoto Motiejaus Stryjkovskio „Kronikos“ analizė leidžia teigti, kad istoriografai būdavo linkę rašyti savo kūrinius atsižvelgdami į mecenatų interesus ir ženkliai prisidėdavo prie mecenatų giminių atminimo kultūros („memoria“) puoselėjimo. XVI–XVII a. prie to prisidėjo ne tik Stryjkovskio, bet ir Joachimo Bielskio, Bartošo Paprockio, Alberto Vijūko–Kojalavičiaus kūryba. Visgi istoriografai savo kūrybą vertindavo ne vien kaip atlygį mecenatams, bet ir kaip indėlį į visos valstybės kultūrą.Reikšminiai žodžiai: Bajorai; Didikai ir magnatai; Dvarai; Dvarų kultūra; Istoriografija; Jonas Lasickis; Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, XVI a.; 16 amžius; Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski); Grand Duchy of Lithuania, 16th century; Historiography; Jonas Lasickis (Jan Lasicki); Lithuanian XVI c. history; Manorial culture; Manors; Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski); Noblemen; Nobles.