Zum Vergleich der Tempus-Systeme im Deutschen und Litauischen

LTStraipsnyje lyginamos veiksmažodžių laiko kategorijos gramatinės raiškos priemonės bei paradigminės ir sintagminės laikų reikšmės vokiečių ir lietuvių kalbose. Išryškinami tipologiniai panašumai ir skirtumai, nustatomi funkciniai ekvivalentai, kai kurie bendri požymiai, būdingi Europos kalboms. Teigiama, kad lietuvių ir vokiečių kalbų veiksmažodžių sistemų tyrimas rodo, jog yra ir panašumų, ir skirtumų. Autorės manymu, skirtumai yra labiau kokybinio nei kiekybinio pobūdžio. Konstatuojama, kad lietuvių kalbos veiksmažodžių laikų sistema yra turtingesnė, turinti vienuolika formų, o vokiečių kalba – tik šešias. Atkreipiamas dėmesys, kad lietuvių kalbą dar praturtina dalyvių konstrukcijos. Parodoma, kad abiejose kalbose esama tiek sintetinių, tiek analitinių formų. Pažymima, kad vokiečių kalboje vyrauja analitinės formos, tik vientisinis esamasis ir vientisinis būtasis laikai yra sintetiniai. Teigiama, kad kiekybiškai žiūrint, ir lietuvių kalboje daug analitinių formų, bet sintetinės formos perima daugiau funkcijų nei analitinės. Darbe lyginamos paradigminės ir sintagmatinės abiejų kalbų veiksmažodžių formos, atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus, akcentuojant skirtumų svarbą mokantis vienos ar kitos kalbos. Konstatuojama, kad kaip ir visos europiečių kalbos, lietuvių kalba yra išlaikiusi esamajį vientisinį ir esamąjį atliktinį laikus, o vokiečių kalbos veiksmažodžių būsimojo laiko reiškimas, kai yra pranykę jo temporaliniai ir modaliniai komponentai, ją suartina su anglų, prancūzų, lenkų, bulgarų kalbomis.