XVIII a. raštų kalba ir jos kilmė

LTStraipsnyje aptariama XVIII a. LDK katalikų raštų kalba, kuri išbraukiama ne tik iš lietuvių kultūros istorijos, bet ir nelaikoma tinkamu tyrinėjimų objektu; tradiciškai teigiama, kad jos autoriai prastai mokėjo lietuviškai ir raštų kalba visiškai nesirūpino. Straipsnyje tikrinamas teiginys, kad XVIII a. katalikų leidinių autoriai yra nutraukę ryšį su ankstesne raštija ir sukūrę savitą rašomosios kalbos atmainą. Kalbos realizacijoje – šnekoje ir rašto kalboje – atsispindi ir ją vartojančios visuomenės etinės ir estetinės nuostatos. Jeigu aptariamų katalikų raštų autorių ir skaitytojų nuostatos būtų buvusios skirtingos, tokie leidiniai būtų buvę nesuprasti. Tačiau daugelis iš jų susilaukė netgi keliolikos leidimų ne tik XVIII a., bet ir XIX a. Taip pat, jeigu juos rašė prastai lietuviškai mokėję autoriai, juose turėtų būti ne tik nelietuviškų sintaksinių konstrukcijų , bet ir lietuvių kalbos morfologijos pažeidimų. Šito tirtuose raštuose pastebėti nepavyko. Todėl peršasi išvada, kad tradicinė nuomonė nepaaiškina skolinių pagausėjimo. Jai prieštarauja faktas, kad gausiai vartojami lenkiški skoliniai XVIII a. katalikų raštuose yra visiškai adaptuoti, rodos, netgi geriau pritaikyti prie lietuvių kalbos morfologijos negu palyginti retokai vartojami lotynizmai. Daroma išvada, kad polonizmų pagausėjimo XVIII a. katalikiškuose raštuose negalima paaiškinti jų autorių prastu lietuvių kalbos mokėjimu, nes jo pėdsakų turėtų būti ir kituose kalbos lygmenyse. Polonizmų antplūdį XVIII a. raštuose bus lėmusios tokios priežastys kaip baroko estetinės nuostatos, stilių teorija ir panašiai.

ENThe 18th century is covered in the article. The written language of Catholics of Grand Duchy of Lithuania is being erased from the history of Lithuanian culture and it is not an appropriate field of study because it might be argued that the authors of that language did not know Lithuanian and did not care about it at all. The article is checked against the claim that the authors of Catholic publications in 18th century ceased the contact with the previous literature and created a distinctive strain of the writing language. In the realization of the speech (in spoken and written language), the ethical and aesthetic provisions of the society are also reflected. If the provisions of the Catholic authors and readers would have been different, such publications would not be understood. However, many of them were published several times not only in the 18th century but in the 19th as well. Also, if the texts were written by poorly Lithuanian speaking authors, they should contain not only non-Lithuanian syntactic constructions but also the violations of the morphology of Lithuanian language. This was not detected in any of the investigated writings. Therefore, it is concluded that the traditional opinion does not explain the growth of the borrowings. It is contrary to the fact, that the most abundantly used Polish loanwords in the 18th century in the Catholic Scriptures are completely adapted, probably even better adapted for the morphology of Lithuanian language unlike the rarely used Latinisms. It is concluded that the growth of the usage of Polonisms in the Catholic writings from the 18th century cannot be related to the authors that were not fluent in Lithuanian, as the traces of it should be found in the other levels of language. The aesthetic baroque attitudes, styles' theory influenced the growth of Polonisms in the written language during the 18th century.