Sovietiniai lietuviai, gintaras ir "naujieji baltai": tautinės ir regioninės tapatybės Lietuvos muziejuose, 1940–2009
LTŠiame straipsnyje teigiama, kad Lietuvos muziejai, nepaisydami Sovietų valdžios priešiškumo politinei lietuviško nacionalizmo idėjai, dėjo pastangas sukurti ir materialiai įkūnyti pasakojimus apie lietuvius kaip istorinę bei etninę tautą. Analizuojami Istorijos-etnografijos ir Gintaro muziejų atvejai parodo, kaip šiaurietiškumo ir baltiškumo dimensijos buvo derinamos su sovietine Lietuvos praeities versija. Pasakojimas apie Lietuvą kaip sinchronišką ir diachronišką gyventojų bendriją, apibrėžiančią save per bendrą kilmę iš baltų genčių ir nuo seno naudojamus gintaro dirbinius, buvo išlaikytas sovietmečiu ir neprarado aktualumo atgavus nepriklausomybę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltai; Gintaras; Lietuvos muziejai; Muziejus; Naujieji baltai; Regioninės tapatybė; Sovietiniai lietuviai; Sovietmetis; Tautinė ir regioninė tapatybės; Tautinės tapatybė; Amber; Lithuanian museums; National and regional identities; National identity; New balts; Regional identity; Soviet Lithuanians; Soviet times; The museum; White.
ENThis article argues that the material work of assembling the Lithuanians as a historical and ethnic nation was not abandoned during the Soviet period. The study analyzes the ways in which Northern and Baltic categories were used to place regionally the ethnic identification of the population of Lithuania in Soviet and post-Soviet Lithuanian museums. The cases of the Historical-Ethnographic Museum and the Museum of Amber reveal that the Northern and Baltic dimensions had to be reconciled with the Soviet version of Lithuania’s past. Post-Soviet developments involved both continuity and change. The resulting assemblage of Lithuania as a synchronic and diachronic community of inhabitants who defined themselves through shared Baltic ancestors and centuries-old use of amber was maintained by the post-Soviet museums. But there were shifts in the geopolitical narratives of the museums: the relations between Lithuanians and the Nordic countries were rewritten either in positive terms or reversed the Soviet narrative of Lithuania as a victim of aggression from the North. Furthermore, the Soviet construction of amber as the material mediator which enabled the Lithuanians to connect with each other as a synchronic and diachronic imagined community was modified, presenting amber as a medium of social and cultural distinction. [From the publication]
